Norvegijos miesto Bergeno Haukelando universitetinės ligoninės natūralaus gimdymo skyrius – vieta, kuri tapo svarbi dizainerės, vaikiškų drabužių „Mummymoon“ kūrėjos Ievos  Juodelytės šeimai. Čia 2011 m. vasarį gimė antrasis jų sūnus Rapolas (šeima augina ir trejų Domicelę).  Beje, daugelis šios Skandinavijos šalies gyventojų žino, kad ir Norvegijos princesė pasirinko gimdyti ne įprastame ligoninės skyriuje – ji gimdė namuose. 

„Tuomet gyvenome Norvegijoje, stebuklingoje vietoje šalia fiordo, Bergeno apylinkėse. Gaudėme gražias gyvenimo akimirkas būdami tik trise, vėliau – keturiese, – prisimena Ieva šeimos išvykimą pagyventi šioje šalyje. –  Norėjome suprasti kam ir kodėl tapome šeima. O tai buvo kur kas paprasčiau, kai nesupo mūsų žinoma aplinka. Skandinavija buvo pats tas – išsigelbėjimas nuo tuometinio pinigų trūkumo ir nesuvokimo savęs, kaip ŽMOGAUS. Ten išmokome pagarbos žmogui, profesijai, darbui, šeimai. Šiuo metu mes kraustomės iš Vilniaus, kuriame prabuvome metus. Mums čia per ankšta. Nuo šiol mėgausimės gamtos apsuptimi vienkiemyje, netoli Anykščių“.

–        Papasakokite, kaip atrodo Jūsų pasirinktas natūralaus gimdymo centras Bergeno ligoninėje. Kuo jis skiriasi nuo  pačios ligoninės?

–        Esminis dalykas tas, kad šie gimdymo namai yra toje pačioje ligoninėje, bet visiškai atskirai. Yra dvi skirtingos ligoninės erdvės. Viena, kurioje pilna aparatūros ir yra daktarų, kita – be medicininės įrangos palatos, kuriose nėra ir daktarų. Yra gimdymo mama, kuri užsuka pasiteirauti kaip jaučiamės ir palieka supratingą akimirką pilną šilumos. Mus pasitiko nuostabi moteris, kuri labai primena mūsų pažįstamą pribuvėją Lietuvoje. 

Mes pasirinkome tą palatą „be aparatūros“. Gimdymo kambariai atrodo kaip viešbučio numeris . Vienas kambarėlis su plačia lova, dideliais langais į kalną, kitas – su didžiulia vonia su, jei pasirinktum gimdymą vandenyje.  Juose tikrai jauku. Kai atėjome, radome degančias žvakutes, kompaktinių diskų grotuvą, kuriuo klausėmės meditacinės muzikos. Buvo išjungtos pagrindinės šviesos ir mėgavomės prietema.

–        Ar yra kokių nors  finansinių skirtumų, kur gimdyti?

–        Ne. Viską finansuoja valstybė.

–        Kaip ruošiamasi gimdymui, ar gali pasirinkti žmogų, kuris dalyvaus gimstant vaikui?

–        Žmogus bus tas, kuris dirba tuo metu. Mes ten buvome nuvykę ir anksčiau, kai beveik 12 val. buvo reguliarūs sarėmiai, bet grįžome namo. Tuo metu mus taip pat pasitiko gimdymo mama, kuri nesvietiškai spindėjo ramybe ir supratimu. Manau, ten nėra skirtumo koks tai bus žmogus, nes tas žmogus dirba ten tik dėl savo pašaukimo. Nors Lietuvoje labai bijau eiti į valstybines įstaigas (poliklinikas ir t.t.) dėl žmonių, kaip jie su tavim bendraus. O ten ta baimė išnyko, nes supranti, kad žmogus į tave nežiūrės kreivai, jei tu pasakysi, jog mąstai kitaip, nei jis.

Ten gimdymo mamų kelias vienas – natūraliai pasitikti ateinančią gyvybę, suteikti tėvams jaukią aplinką, kurioje ta pati gimdymo mama būtų tarsi nematoma. Per mūsų gimdymą ji tapo mūsų drauge tą pačią akimirką kai susitikome. Dar truputėli radom laiko pašnekėti ir ji prasitarė, kad čia yra jos gyvenimo džiaugsmas.  Mes buvome tokie nustebę, bet laimingi, supratę, kad čia yra kitas pasaulis, kuriame žmonės dirba pagal savo pašaukimą ir savo kelią.

–        Kada  tvirtai apsisprendėte, kad antrasis jūsų vaikas gims ten, nebuvo jokių abejonių?

–        Tikrai nebuvo. Bet tikriausiai niekam nebūtų. Juk tu niekuo nerizikuoji. Juk tai valstybės malonė ir dovana tėvams, kad jie jaustųsi ramūs ir tikri, kad nedaro nieko blogo per tokią šventę.

Tikriausiai jei nėštumas būtų komplikuotas, tada pasiūlytų vykti į kitą skyrių.

–        Įdomu, kaip viskas vyko nuo sąrėmių pradžios: kada važiavote į gimdymo namus, kiek padėjo vadinamoji gimdymo mama?

–        Mes gyvenome apie valanda kelio nuo Bergeno, tad iš pradžių užsukome į savo kaimuko patikrą, kurioje davė leidimą važiuoti į Universitetinius gimdymo namus. Dar užsukome į Bergeno senamiestį, nes norėjau pasivaikščioti, įkvėpti šurmulio ir pavalgyti salotų. Keisti tie norai…

Mus pasitiko gimdymo mama, parodė kambarį, pašnekėjom, paklausė kaip norėsime gimdyti ir susitarėm, kad vaikiuką pasitiksime klupomis. Ją galėjome iškviesti bet kurią akimirką. Bet mes per sąrėmius norėjome būti dviese. Kartais ji užsukdavo ir tyliai pasakydavo, kad be galo gerai viską jaučiame ir kad puikiai išjaučiame sąrėmius.  Ji siūlė pamasažuoti, bet man buvo kur kas geriau pačiai viską pasidaryti.

Atėjus mūsų pasitikimo akimirkai, ji ištraukė iš po lovos jogos kilimėlį, patiesė baltą paklodę, ant kurios aš atsiklaupiau, atsirėmiau alkūnėmis į lovos kraštą ir visi trise laukėm stipriųjų bangų. Kadangi dukrą gimdžiau skaudama širdimi ligoninėje, kurioje man buvo liepta, kada stumti, kada ne, tad čia tiksliai ir nežinojau, kada ką daryti. Aš jos paklausiau, o ji su labai malonia šypsena pasakė, kad aš pati viską žinau. Tai man buvo didžiausia dovana. Mes puikiausiai viską išjautėme ir po kelių mano pačios išjaustų (!!) stangų užgimė Rapolas. Virkštelės nieks nekirpo, vaiko nieks neplovė ir nesvėrė tą pačią sekundę.

Ievos susitikimas su Rapolu

Mes abu su Rapolėliu atsigulėm čia pat, ant mūsų lovos, kuri nebuvo paliesta. Mus dar ilgai jungė gimdymo virvelė ir kvėpavome vienas kitam į veidą. Buvo nepaprasta tas pirmąsias akimirkas būti kartu. Mes buvome tiek, kiek mums reikėjo.  Nieko nematėme, nes jautėmės suprasti ir palaiminti mus supančios aplinkos. Palatoje verkė tik mano vyras – iš džiaugsmo. Viskas buvo nepakartojama ir taip tikra.

–        Kada vaikutį apžiūrėjo  – ar svėrė, tikrino refleksus?

–        Na, pasverti pasvėrė, bet mes buvome jau pavalgę priešpienioJ. Niekas ten nieko nesureikšmina per daug.

Mano savijauta buvo tokia, lyg aš nebūčiau gimdžiusi. Pati gimdymo mama nustebo, kad vos ne iš kart ėjau į tualetą, kad vaikas per pirmąją parą priaugo kelis šimtus gramų… Tad mums nereikėjo jokių konsultacijų. Bet ji viską žino, ir, reikalui esant, konsultuoja visais klausimais.

Užkandis mamai, kad po gimdymo atgautų jėgas

–        Kaip dėl skiepų?

–        Skiepų atsisakėme ir niekas per veidą nedavė.

–        Kada vykote namo? Ar dar kas nors vėliau naujagimį apžiūri?

–        Namo išsiprašėme jau kitą dieną (įprastai laiko iki trijų dienų, bet visada žiūri į mamos norus).  Mus palaimino ir išlydėjo. Vaikiuką aplankė namuose vaikų daktarė po kokių poros savaičių, tau niekur vykti nereikia su tokiu mažiuku.

–        Kaip suprantu, Norvegijoje gyvenote neilgai – tai kokia kalba bendravote su gimdymo mama?

–        Bendravome anglų kalba. Truputėli bijojau, kaip rišis pokalbis tokią svarbią akimirką, bet šiai akimirkai žodžių nereikėjo.

–        Gal per nėštumą ir gimdymą Norvegijoje patyrėte dar kokių nors šiai šaliai būdingų dalykų?

–        Labiausiai mums įstrigo tai, kad per kiekvieną nėščiosios apžiūrą – kai dar laukiesi – nėra tokių procedūrų kaip Lietuvoje (dažni kraujo tyrimai, kaskart atėjus šviečia pilvuką, vitaminų išrašymai…). Vaikiuką apžiūri su aparatūra tik dvidešimt kelintą savaitę. Iki tol apie jį nieks nieko nežino ir laukia ramiai kartu su mama. Ir tai tik vienas kartas, kada lenda tokiai apžiūrai. Daromas tik šlapimo tyrimas kas kartą. O toliau… jiems svarbiausiai, ar mama jaučiasi gerai. Ir jiems to tikrai užtenka. Aš kartą pamiršau atnešti šį tyrimą, bet jie buvo ramūs, nes pasakiau, kad jaučiuosi labai gerai. Tad, tas pasitikėjimas žmogumi… Ir buvo drąsu sakyti, kad negersiu jokių vitaminų, jokių papildų nėščiąjai. Jie tiki kiekvieno žmogaus pasirinkimu. Čia gi, Lietuvoje, aš meluodavau kad geriu viską, nes kartą prasitarus supratau, kad mane smerkia. Mes be galo laimingi parodę savo vaiką Norvegijos kalnams.

 

Rapolas ir Domicelė

Ieva su svetainės lankytojais dalinasi ir dar vienu autentišku tekstu. Tai Rapoliuko gimimo istorija, kurią ji užrašė praėjus savaitei po svarbios dienos.  Mamos laiškas, kurį sūnus perskaitys paaugęs.

 

Tu gi, mielas žmogau, negavai mano svajoto rato. Tu negavai tiek nardymų, kai dar buvai pilvuke, tu negavai tiek žinių ir tiek visko, kiek gavome mes su Domicyte. Tu jau pilvuke buvai toks savarankiškas, toks ramus ir supratingas. Toks tylus ir išlaukiantis. Visiška priešingybė savo seseiJ

Jau nuo pirmų pastojimo dienų žinojau, kad ateisi berniuko Rapoliuko pavidalu. Kad gimsi toks, koks gimei. Kad būsi toks, koks esi. Tik, žinoma, laikiau tai tyloje. Laikiau mums abiems. Net mano seneliai sužinojo, kad tu esi pilve, tik tada kai jau buvom pusiaukelėje. Laikiau kiek įmanoma viską paslapty, nes šitą puikiai suprantu. Tau reikėjo tylos. Tad puikiausiai pritapom abu gyventi Norvegijoje. Savo kaimuky. Savo fiordų, kalnų ir vandenų supaty. Tau čia patinka, aš jaučiu. Bent jau dabar, bent jau tada, kai dar buvai many.

Visas gyvenimas pilve prabėgo kaip viena diena. Dar ir dabar sėdžiu ir galvoju, ar tikrai tu čia guli, snaudi ir jau gyveni gyvenimą. Ar tikrai šiąnakt jau savaitės šventė. Viskas įvyko taip greitai, kaip kad tik galima greičiausiai. Tikriausiai dėl to, kad buvau rami iki beprotybės. Žinojau viską, kaip kas bus. Žinojau, kad apturėsime puikią gimtį ir kad būsime kartu.

Kai laukiausi Domicelės, tavo sesės, sapnavau keisčiausią sapną naktį. Bet žinau, kad jis buvo tikras, kad jis buvo ir yra dar dabar su manimi.

Sapnavau, kad atėjo šventos moters balsas, kuri mėnuliais man aiškino, kada ateis tavo sesė. Tas moters balsas nešė tavo sesei vardą, kurio nedavėm dar vis.

Laukiau tokio sapno ir su tavimi. Laukiau ir žinojau, kad jei vėl mus aplankys šventoji dangaus moteris, duosim tau tokį vardą, kurį pasakys dangus. Bet jo nebuvo.

Mano mintys tau rinko Rapolo vardą nuo pat užgimimo. Matyt jis irgi neveltui šmėžavo. Juk tai angelo vardas. Tau jis labai tinka.

Tu ėjai pas mus ilgai. Tris savaites jaučiau panašius maudimus, kaip kad su dukriuku atėjimo dieną. Ir nieko. Reikėjo laukti ilgiau. Reikėjo išlaukti iki nepaprastai gražios datos – 2011 02 11. Kokie skaičiai…

Tu, Rapoliuk, pasibeldei apie pietus ir jau nenustojai. Po truputėli greitėjai ir pradėjai man aiškiai sakyti, kad jau.

Kaip tik šią dieną atskrenda mano mama. Jos išvažiavo paimti mano brolis, tad Domicelę įsodinom į mašiną kartu. O jei..O jei jau tikrai viskas prasideda. Ir ištikro, kai tik išvažiavo pasiimti mamos, jūsų matės, maudimai darėsi gerokai ryškesni. Nuėjau pasitikrinti į dušą. Maudžia, maudžia stipriai. Viską susikrovėm, susiruošėm.

Tik laukiau tos akimirkos, kada su jūsų tėčiu susiruošim vidumi. Kada mūsų akys susives ir ateis šiluma. Gal nereikėjo laukti ir tikėtis, taip tik dar sunkiau. Viskas vėl vyko techniškai. Daiktų nešimas, tėčio jaudulys, važiavimas… tik viduje pradėjau šypsotis ir supratau, kad aš esu pati tokia stipri įgyvendinti mūsų svajonę, kad aš esu šią akimirką neliečiama.

Važiuojam. Paprašiau Martyno, kad nuvežtu mane dar į Bergeno centrą, noriu užvalgyti. Reikia pasiimti tokių jėgų. Mašina stringa, kažkas neveikia… Aš kažkaip laikausi, bet siaubingai noriu į centrą. Apvažiavus kelis ratus tavo tėtis galų gale pastato mašiną centre ir mes išeinam į lauką. Ačiū Dievuliui, kad veikia kavinėsJ Man to taip reikėjo! Tamsu, taip gražu, vėlu, bet labai gera. Taip gera! Pasijaučiau tokia laisva, tokia dangaus nešama paukštė. Tokia graži neišpasakytai ir tokia LAISVA! Man reikėjo pajausti laisvės pojūtį, reikėjo įsidėti miesto šurmuliuko, tos kitokios energijos. Radom mūsų pamėgtą kavinukę, radom laisvą ramų kampą, kuriame bevalgydama salotas galėjau ramiai išbūti jau tikrus sąrėmius. Taip džiaugiausi!

Mes jau vietoje. Savo stebuklingame kambaryje su stebuklinga gimdymo mama (jos taip vadinas). Ji tokia kaulėta, ji tokia tyra, ji tokia draugė, ji tokia šviesi. JI, ji tokia, kokios reikia. Dangus mums ją atnešė. Geriau būti vargu ar galėjo šią dieną.

Mūsų kambariukas prietemoje, dega žvakės, pastatyta vandens, paruošta mums plati lova ir didžiulė vonia. Paklausėm ar galima gimdyti vandenį ir sužinojom, kad ji yra sausumos gimdymo mamaJ. Kad kita moteris, kuri priima vandens vaikus, kaip tik šią akimirką būna su kita likimo drauge. Mes nenuliūdom, nes man labai patiko šis šviesulys. Ji tiesiog spindi. Jos jėga ir kantrybė persmelkė mane ir aš supratau, kad viskas bus tobula.

Negalvojau, kad viskas bus taip greitai. Tik pamenu kaip dabar tą jausmą, kad viską išgyvenu sąmoningai. Man to taip reikėjo. Aš taip norėjau pagimdyti pati. Taip norėjau padaryti viską, kad tik tau būtu geriau, mano mielas.

Ir mums pavyko. Sąrėmiai, kurie vis nešioja mane po kambarį buvo kas tris minutes. Jie tokie galingi, su tokia nepaprasta jėga, kurios dar niekad nebuvau jautusi. Mūsų draugė tyliu balsu pasakė, kad jau greitai. Tikrai negalėjau patikėti, kai pajutau norą stumti. Švelnioji padėjėja ištraukė iš po lovos kilimėlį, patiesė jį ant žemės ir užklojo paklode. Oho! Mes gimsim ant grindų. Ji tik paklausė ar gerai taip, aš žinoma sutikau, nes man pasirodė tai taip natūralu ir taip gražu. Taip, kaip geriausia tau. Atsiklaupiau ir išskėtus kojas prašiau Dievulio stiprybės. Buvau tokia laiminga. Buvau tikriausiai laimingiausia. Kad man niekas nieko nesako. Aš net pati klausiau, kada man stumti, o ji tepasakė, kad kada tik noriu. Tokia pasirinkimo laisvė!:) Ir stūmiau. Ir švelniai, ir stipriai, ir globodama tave. Ir išgirdau sakant, kad galvutė jau čia. Martyno paklausiau ar tikrai ir jis patvirtino tokį lauktą faktąJ. Su kita stanga atėjai ir tu. Aš pati tave pagimdžiau!!!! Mes abu buvom tokie laimingi, kad pamiršau visus aplink. Staigiai nusivilkau naktinius ir priglaudžiau tave,mano mažasis bernužėli prie krūtinės.  Mes buvom viena, mes vis dar buvom viena. Mes vis dar buvom vienas kūnas tas minutes, kol pulsavo virkštutė. Ta prietema tave apgaubė ir suteikė ramybės. Tu neverkei. Tik vieną kartą pasakei kažką ir nutilai. Tu ramus. Mačiau, jaučiau. Ir žinau, kad viskas buvo tobulai mums abiems. Tėtis apsiverkė. Jam buvo taip gera, aš mačiau. Jis buvo laimingas, kad šį kartą mūsų gimimas buvo toks, kokio norėjom. Mus paliko trise. Visus laimingus.

Jaučiausi kaip nežemiško grožio karalienė. Iškėliau tave tūkstantiniai kalnų miniai ir parodžiau iš savo didžiosios tvirtovės. Parodžiau tave, šios dienos nugalėtoją. Mes abu taip jautėmes.

Mes grįžom namo jau kitą dieną. Sveikučiai, laimingi, pilni pieno ir stiprybės. Kaip ir kasdien, dėkoju Angelams, Dievuliukui, visai visatai ir dangui. Dėkoju už viską.

 

Ievos Juodelytės asmeninio albumo nuotraukos