Vaida su vyru Alistair ir dukrele Paula

 

Gimdydama moteris turėtų pasikliauti savo instinktais, o aplinkiniai – netrukdyti gimdyvei elgtis taip, kaip jai patogiausia. Tuo įsitikinusi lietuvė žurnalistė Vaida Milne-Tyte, kuri jau šešerius metus gyvena Londone. Su vyru, kompiuterinių programų specialistu Alistair prieš 2,5 metų Vaida susilaukė dukrytės Paulos. Šeima planavo pasitikti kūdikį namuose, tačiau po daugiau nei paros gimdymą teko užbaigti ligoninėje. Nepaisant to, ir antrą kūdikį jauna mama neabejodama gimdytų namie: „Tai taip pat saugu, kaip ir ligoninėje ar gimdymo centre. Svarbu pasitikėti savo kūnu“, – sako Vaida.

– Papasakok apie nėščiųjų priežiūrą Londone – kokie tyrimai atliekami, kokių sričių medikai prižiūri nėščiąją?

Į moters nėštumą čia nežiūrima itin rimtai pirmus 3 mėnesius. Kai ateini pačioje pradžioje, šeimos gydytojas patvirtina nėštumą, nustato savaičių skaičių, trumpai susako apie vitaminus, maistą, mankštą ir viskas – pasimatysim, kai sueis 12 savaičių, nebent kiltų klausimų ar neramumų. Tad tenka tiesiog sau tyliai laukti ir lauktis.

Pirmas dalykas, kurį man pasakė gydytojas, ir tas įstrigo visam laikui, buvo: „Nėštumas – ne liga. Gyvenk ramiai kaip iki šiol, sveikai maitinkis, mankštinkis, ir viską daryk su protu.“ Nebuvo išpūstas didžiulis „galima–negalima“ burbulas ir mane tai labai nuramino. Aš ir toliau lankiausi sporto klube, nors rinkausi ramesnes sporto rūšis – jogą ar pilates, dirbau ir gyvenau lygiai taip kaip iki nėštumo, tik daug laimingesnė.

Kai sueina 12 savaičių, nėščiajai skiriami nuolatiniai vizitai pas akušerę ir – rečiau – pas šeimos gydytoją. Pagrindinis specialistas, prižiūrintis nėščiąją, yra akušerė (midwife). Ji stebi vaikelio vystymąsi, rūpinasi gimdyvės savijautą, paklauso vaikelio širdį, per kiekvieną susitikimą patikrina moters svorį, kraujospūdį bei atlieka šlapimo tyrimus, padeda sudaryti gimdymo planą, atsako į visus rūpimus klausimus, konsultuoja psichologinės būsenos temomis. Dar atliekami 7 kraujo tyrimai – visi per vieną apsilankymą, nustatoma kraujo grupė, ar nėra ŽIV bei kitų ligų, mažakraujystės.

Man nelabai pasisekė, – kaskart lankiausi vis pas kitą akušerę. Vėliau sužinojau, kad, jei pasiseka, moteris lankosi pas vieną ir tą pačią.

Echoskopija daroma du kartus per nėštumą – 12 ir 20 savaičių. Vyrauja nuomonė, kad šį tyrimą reikėtų daryti kiek įmanoma rečiau. Jis nėra privalomas – jo galima atsisakyti. Per antrąjį tyrimą ultragarsu tikrinama, ar vaikelis neturi fizinių sutrikimų, taip pat tiria Dauno sindromo riziką. Apskritai nėščiosioms suteikiama gan daug laisvės. Specialistai tik prižiūri, kad mama ir vaikelis būtų sveiki ir saugūs.

 – Kada pasiūloma apsispręsti, kur gimdysi?

Anglijoje nėščioji gali rinktis iš trijų variantų: gimdyti ligoninėje, natūralaus gimdymo centre arba namuose.

Per patį pirmąjį susitikimą su gydytoju turi išsirinkti ligoninę, kurioje tave prižiūrės nėštumo laikotarpiu bei gal joje norėsi gimdyti. Savo pasirinkimą gali keisti kiek tik nori, tad gali aplankyti  bent kelias, kol rasi patinkančią. Aš pasirinkau didelę universitetinę ligoninę, kuri buvo netoli mano darbo. Ji, kaip ir dauguma ligoninių Londone, turi Natūralaus gimdymo centrą. Tai akušerių vadovaujamas centras, kur neatliekamos medicininės intervencijos. Čia galimas tik natūralus gimdymas, sukuriama namų aplinka, yra gimdymo baseinai. Iš esmės šie centrai skirti gimdyvėms, kurios dėl kažkokių priežasčių negali ar nenori gimdyti savo namuose. Ligoninėse gimdo vyresnės gimdyvės, kuriai nors rizikos grupei priklausančios moterys bei tos, kurios nori epidūrinės nejautros.

Jeigu pasirenki gimdyti namuose, tau skiria bendruomenės akušerę (community midwife), kuri apsilanko kelis kartus namuose, kiti susitikimai vyksta vietinėj klinikoj, bet ne ligoninėj. Iš esmės, jei pasirenki gimdyti namuose, nėščiosios priežiūra tampa labai „lokalizuota“ – viskas vyksta kuo arčiau namų ir namuose, bendruomenėje.

– Ar gimdyvės pačios sprendžia, kur gimdyti? Kiek jų pasirinkimą įtakoja prižiūrintys specialistai?

– Sveikos gimdyvės turi absoliučią laisvę spręsti, kur gimdys, tačiau joms rekomenduojama gimdyti gimdymo centruose arba namuose. Apskritai čia į nėštumą ir gimdymą žiūrima kaip į itin privatų dalyką, tad niekas negali nieko priversti kažką daryti (nebent tai pavojinga sveikatai). Jei nusprendei gimdyti namuose ir paskutinę minutę apsigalvojai – visiškai nieko tokio, vis dar gali rinktis, ar nori į ligoninę, ar į gimdymo centrą. Yra akcentuojama, kad tai tavo pasirinkimas ir turi būti taip, kaip tu nori.

Moterys skatinamos gimdyti natūraliai, o ligoninės gimdyklos rekomenduojamos esant problemiškam nėštumui ar kilus gimdymo komplikacijoms. Bet net jei moteriai dėl kokių nors priežasčių rekomenduojamas cezario pjūvis, ji gali šį siūlymą vetuoti ir gimdyti natūraliai. Mano draugė pirmąjį vaikelį pagimdė cezario pjūvio pagalba, todėl kai laukėsi antrojo, daktarai norėjo vėl daryti cezario pjūvį, nes bijojo, kad plyš buvusi siūlė. Tačiau nėščioji pareiškė, kad ji gimdys namuose, vandeny, ir daktarai sutiko pabandyti. Ji puikiausiai pagimdė natūraliai namuose. Tai įrodo, kad kartais gerai klausyti savo instinktų.

– Ar su gimdymą priimsiančia specialiste susitinki dar iki gimdymo?

– Teoriškai per visą nėštumo laikotarpį tave turėtų prižiūrėti tas pats specialistas, vėliau priimsiantis gimdymą. Deja, taip ne visada pavyksta. Dažnai būna, kad sutinki kelias akušeres ir viena jų dalyvauja gimdyme. Tai priklauso nuo įstaigos ir kitų aplinkybių.

– Kas lėmė tavo asmeninį apsisprendimą, kur gimdyti?

– Aš labai norėjau natūralaus gimdymo, kuris būtų kiek įmanoma mažiau „medicininis“. Niekada nesu gulėjusi ligoninėje ir jos mane gąsdina. Normalus nėštumas ir gimdymas man kažkaip neturi nieko bendra su ligoninėmis ir baltais chalatais. Norėjau ramybės ir vandens savo gimdyme, tad iš pradžių maniau, jog gimdysiu gimdymo centre, baseine. Man atrodė, kad gimdymas vandeny toks gražus, beveik šventas, vaikelis iš vandens – į vandenį.

Kai apie tai papasakojau akušerei, ji iškart pasiūlė gimdyti namuose. Sako – jei tik turi galimybę, gimdyk namie, nereikės niekur važiuoti. Tada pradėjau domėtis (giminaičių Lietuvoje siaubui!) gimdymu namuose ir kaip tai vyksta, ir supratau, kad jis niekuo nesiskiria nuo gimdymo natūralaus gimdymo centre. Gimdyvė gauna lygiai tokią pat ir dar geresnę priežiūrą (atvyksta dvi akušerės), o savų namų ramybė ir jaukumas juk su niekuo nepalyginamas. Supratau, kad noriu gimdyti tik namuose.

– Kaip ruošeisi gimdymui?

– Nuo nėštumo pradžios pradėjau lankyti tokį Aktyvaus gimimo centrą, kur užsiiminėjau nėščiųjų joga bei dalijausi patirtimi su kitomis besilaukiančiomis moterimis. Ten pirmą kartą išgirdau apie doulas – gimdymo partneres, gimdyvės padėjėjas, padedančias moteriai per gimdymą.

Kadangi neturiu nei mamos, nei sesers, man labai norėjosi moteriškos pagalbos bei kompanijos didžiąją dieną, todėl susiradau nuostabią doulą Sarah. Ji mane konsultavo per visą nėštumą, dalijosi žiniomis apie natūralų gimdymą (ji pati namuose pagimdė 3 sūnus), žindymą ir kūdikių priežiūrą. Ji man padėjo susidaryti gimdymo planą. Tokie planai čia labai mėgstami, nesvarbu kur gimdysi – namuose ar ligoninėje. Per gimdymą gimdyvė išdalina specialistams po egzempliorių ir šie labai atidžiai viską perskaito. Plane surašai, kaip idealiu atveju turėtų vykti gimdymas, kokių turi pageidavimų (pvz., ar nori būti palikta ramybėje, kuo daugiau judėti, klausytis savo muzikos ir t. t.).

Taip pat mane labai įkvėpė žymios JAV gimdymo namuose pribuvėjos, alternatyviosios Nobelio premijos laureatės Inos May Gaskin knyga „Spiritual Midwifery“, paskatinusi mane patikėti savimi ir savo kūnu bei gimdyti namuose.

–Kaip viskas vyko tą didžiąją dieną?

– Vidury nakties man nubėgo vandenys ir su didžiuliu jauduliu žadinau vyrą – ką darom? Paskambinom savo doulai, kuri liepė mums eiti miegoti. Sakė, reikės stiprybės, tai miegokit, kol sąrėmiai neprasidėjo. Aš, kaip pirmakartė gimdyvė, aišku, jos nepaklausiau, nes kur ten miegosi, kai vaikelis jau beldžiasi! Taigi skaičiau, žiūrėjau televizorių ir visaip laukiau tų sąrėmių, kurie niekaip neprasidėjo visą naktį.

Man buvo pasakyta, kad jei sąrėmiai neprasideda per 24 valandas nuo vandenų nutekėjimo, teks keliauti į ligoninę dėl galimos infekcijos. Tad nuo ankstaus ryto pradėjom „sąrėmių iššaukimo maratoną“: važinėjom mašina, ėjom pasivaikščioti į miestą.

Sąrėmiai prasidėjo parduotuvėje beperkant naktinę lempą vaikeliui. Bet jie buvo gan reti, tad dar spėjom nusipirkti maisto pietums bei užsukti į filmų nuomos centrą – išsirinkau komediją „Dvi dienos Paryžiuje“ („2 Days in Paris“), nes norėjau kažko juokingo. Taip ir praslinko visa diena, sąrėmiai nebuvo labai intensyvūs, tad valgėm ir žiūrėjom filmą. Kartas nuo karto paskambindavau doulai, kuri sakėsi atvažiuosianti, kai tik aš norėsiu. Kažkaip viskas vyko ramiai, tad man visai patiko būti dviese su vyru. Taip pat paskambinom į ligoninę, iš kurios į gimdyvės namus atvyksta akušerės. Jie irgi liepė laukti, kol sąrėmiai suintensyvės.

Nuėjom miegoti – aišku, per sąrėmius miegoti nelengva, bet kaip gera būti savo lovoj! Apie 2 val. nakties paskambinau doulai, kad jau jos noriu, ir ji atvažiavo. Labai gera buvo ją turėti – ji man glostė nugarą, virė arbatą bei ramino mano vyrą. Taip ir buvom trise. Aš vėliau užsimaniau nusimaudyti vonioje, tai Sarah man paruošė šiltą vonią su degančiom žvakėm, tai labai palengvino sąrėmius.

Išgulėjau ten gal porą valandų. Sudažnėjus sąrėmiams Sarah paskambino į ligoninę ir atvyko dvi nuostabios akušerės. Jos mane patikrino, gimdos kaklelis buvo atsivėręs jau 7 cm. Negalėjau patikėti, nes atrodė, kad viskas vyko gan ramiai ir lengvai.

Namuose man buvo duota visiška laisvė – galėjau būti kur noriu, vaikščioti, eiti į vonią ar dušą, užsidaryti viena kambary, būti viena su vyru. Akušerės ir doula buvo tiek, kiek man reikėjo. Jos įsitaisė virtuvėje ir gėrė arbatą. Kartais pasiūlydavo man gerti ar valgyti, mat čia specialistai labai ragina gimdyves valgyti ir gerti, kad turėtų energijos. Ypač patariama užkandžiauti vos prasidėjus sąrėmiams, nes paskui visai nebesinori.

Sąrėmių metu namuose Vaida turėjo visišką laisvę

Akušerės karts nuo karto paklausydavo kūdikio širdelės bei patikrindavo mano spaudimą. Niekas joms nekėlė įtarimų, tad leido man daryti ką noriu – netgi pasirinkti, kur noriu gimdyti – iš pradžių norėjau būti viena duše, paskui persikėliau į svetainę. Iš esmės jos tik stebėjo mano savijautą bei elgseną ir iš to sprendė, ar viskas vyksta normaliai. Jos pasitikėjo manimi, o aš jomis.

– Kokią įrangą ar įrankius naudoja akušerės, priimančios gimdymą namuose?

– Akušerės būsimos gimdyvės namuose apsilanko maždaug savaitę–dvi prieš gimdymą ir palieka visą „amuniciją“: šiek tiek vaistų šaldytuve bei deguonies kaukes vaikeliui ir gimdyvei, jei reikėtų gaivinti. Tai pat jos atsineša žirkles virkštelei nukirpt, adatą, jei reikėtų siūti plyšimus ir pan. Nepasakyčiau, kad atsineša daug daiktų, be to, dauguma jų yra skirti tik ypatingiems atvejams.

– Kokiais atvejais siūloma važiuoti į ligoninę? Jei gali, papasakok, dėl ko jums prireikė ten vykti?

– Į ligoninę siūloma važiuoti, jei sulėtėja vaikelio širdies ritmas ar įvyksta kažkas kito, pavojingo sveikatai. Kartais gimdyvė pati nusprendžia važiuoti į ligoninę, nes išsigąsta ar nepakelia skausmo. Tokiu atveju jos prašymų klausoma ir kviečiama greitoji. Akušerės bendrauja su ligonine ir nusako situaciją.

Mūsų atveju vaikelis užstrigo ir niekaip negimė po 3 valandų stūmimo – Paula buvo veidu į viršų ir užstrigo jos smakriukas. Mano buvo pasiūlyta daryti pratimų, kad palengvinčiau šią situaciją, bet aš jau buvai pavargusi ir pati pasiprašiau į ligoninę. Greitoji atvažiavo labai greitai, o ligoninėje buvome jau po 10 minučių.

– Ar dėl to patyrėte daug streso? Kaip sutinka medikai ligoninėje?

– Žinoma, gimdančiai moteriai važiuoti į ligoninę nėra idealu, bet nuvykome ten labai greitai, o gydytojai priėmė labai maloniai ir be jokio nepasitenkinimo. Manau, jiems tai įprasta. Aišku, aš pati patyriau šiek tiek šoko – iš ramios namų ramios aplinkos staiga buvau perkelta į ryškiai apšviestą ligoninės palatą. Man suleido dozę epidūrinių nuskausminamųjų ir sveika mergytė gimė vakuumo pagalba.

Susitikimo su dukryte akimirka

– Kokie įspūdžiai iš ligoninės?

– Gimdymo palatoje specialistai dirbo labai profesionaliai, man greitai buvo suteikta reikalinga pagalba, o vos dukrytei gimus ji buvo iš karto atiduota man – laikiau ją nuogą prie savo nuogo kūno. Paskui ją paėmė, bet toli nenunešė – man matant pasvėrė, patikrino ir vėl atidavė, tada galėjau ją žindyt ir nuolat su ja būti iki kol išleido namo. Sakyčiau, kad, nepaisant komplikuotos situacijos, buvo laikomasi ir gimdyvei, ir kūdikiui palankios ligoninės principų.

Ligoninėje teko pasilikti parą, nes Paulytė gimė po daugiau nei 24 val. nuo vandenų nutekėjimo, tad buvo baiminamasi infekcijos (laimei, jos nebuvo). Po gimdymo priežiūra nebuvo ideali – niekas nepadėjo nusiprausti ir neparodė, kaip žindyti vaikelį – man padėjo mano doula. Gulėjau vienoje patalpoje su daug kitų gimdyvių ir naujagimių. Jokių šansų pailsėti, svajojau tik apie namus. Mane prižiūrėjo medicinos seselės, savanoriškai lankė gimdyme padėjusios akušerės, o paskutinę apžiūrą atliko gydytojas ir išrašė namo. Šiaip, jei gimdymas be komplikacijų, namo išleidžia tą pačią dieną.

Po keleto dienų į namus atėjo sveikatos specialistė (health visitor) iš ligoninės – ji apžiūrėjo bei pasvėrė Paulą, apžiūrėjo mane bei pasikalbėjo ieškodama pogimdyvinės depresijos požymių. Londone į tai labai rimtai žiūrima ir stengiamasi laiku suteikti pagalbą. Mus taip pat lankė doula, kuri pamokė, kaip sėkmingai žindyti dukrytę, kaip maudyti kūdikį bei kaip naudotis medžiagine nešykle (baby sling).

– Kur gimdytum antrą vaikelį?

– Tik namuose! Šįkart dar ir baseine – pirmąjį kartą negalėjau, nes gimdžiau nuomojame bute ir tam nebuvo sąlygų. Dabar turim nuosavus namus, tad būtinai turėčiau ir pripučiamą baseiną. Vanduo gimdyme man labai labai patiko.

Man gimdymas buvo nuostabi patirtis ir visas namuose praleistas laikas buvo tikrai gražus, net jei ir teko keliauti į ligoninę, esu dėkinga, kad galėjau tiek daug išbūti namuose, tai nepakartojama. Būdamas savo aplinkoje jautiesi padėties šeimininkas ir gali labiau mėgautis gimdymu. Labai tikiuosi, kad antrą kartą pavyks vaikelio sulaukti namuose. Nepaisant medikų profesionalumo ir pastangų nuoširdžiai mums padėti, kaip asmeninė patirtis, ta naktis ligoninėje buvo siaubinga.

– Ar gimdyti namuose Didžiojoje Britanijoje brangu?

– Gimdymas ir jo priežiūra įeina į bendrą sveikatos draudimą (NHS), tad už nieką mokėti nereikia. Nėštumo metu bei metus po vaikelio gimimo bet kokie medikamentai bei odontologo paslaugos tai pat suteikiami nemokamai.

– Kaip vertini situaciją Lietuvoje?

– Tai, ką esu girdėjusi iš savo neseniai Lietuvoje gimdžiusių draugių, mane mažų mažiausiai liūdina. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ne visada paisoma gimdyvės norų ir teisių. Daug kas daroma dėl medikų patogumo – o juk turėtų būti atvirkščiai.

Man keista Lietuvos medikų ir visuomenės baimė dėl gimdymo namuose, lyg taip būtų kažkoks nusidėjėliškas aktas. Juk kalbame apie patį jautriausią, gražiausią ir natūraliausią reiškinį gyvenime, tai ne liga, ne operacija ir ne procedūra. Gimdyvėms turėtų būti suteikiamos visos sąlygos jaustis gerai, patogiai ir elgtis taip, kaip liepia jų moteriški bei motiniški instinktai. Manau, tai svarbiausias balsas.

Taip pat Lietuvoje labai trūksta gimdymo partnerių – doulų. Jos suteikia ne tik informacijos bei praktinės pagalbos, bet yra nuostabios gimdymo palydovės, atnešančios daug ramybės ir pasitikėjimo. Žinau, kad moterys Lietuvoje labai norėtų tokios pagalbos, bet kol kas mažai apie tai žinoma ir kalbama. Tikiuosi, greitu metu tai pasikeis.

– Kaip manai, ar gimdant namuose reikia kažkokio ypatingo nusiteikimo? Juk šiais laikais yra daug moterų, kurios pačios nori nuskausminimo ar net svajoja apie cezario operaciją – joms atrodo, kad taip bus lengviau, paprasčiau…

– Kai aš pastojau ir pirmąkart pradėjau galvoti apie gimdymą, pirma mintis man irgi buvo – cezaris. Galvojau: o ką? Viens du prapjauna, išima – jokio vargo ir kankynės. Labai džiaugiuosi, kad greitai suvokiau, kad nieko absurdiškesnio negalėjau sugalvot! Koks sveiko proto žmogus linkėtų sau gulti ant operacinio stalo? O ypač gimdymo kontekste – juk tai pats gražiausias ir natūraliausias procesas, duotas tik moterims. Racionaliai pasirinkti operaciją, nejautrą, apsvaigimą – tai apvogti save ir savo kūdikį, atsisakant su niekuo nepalyginamų potyrių.

Man gimdymas nėra skausmas ar kančia – nereikia tam priešintis, atvirkščiai – kuo giliau į save įsileisti. Reikia įsiklausyti į save ir leisti sau pajusti ir patikėti, kas tuo metu vyksta – tavo kūnu atslenka vaikas. Stebuklas! Man sunku įsivaizduoti, kad tokią akimirką galima praleisti savo noru pririštai prie lašelinių ir bežiūrint televizorių (čia girdėjau moteris taip pasakojant – susileidai epidūrinį ir gali žiūrėt teliką, kol vaikas gims).

Man baisiausia būtų nežinoti ir nejausti, kas vyksta su tavo kūnu, negalėti judėti, o paskui savo kūdikį išvysti lyg per miglą. Noriu jausti viską tikrai ir iki galo. Tai ne skausmas, tai tik toks svaiginantis ir visaapimantis patyrimas. Medicina yra nuostabi tuo, kad padės mums kritinėse situacijose, bet jei tik galime, turime ne bijoti, o dėkoti likimui, kad turime laimės gimdyti natūraliai.

 

Vaida rekomenduoja:

Apie Didžiosios Britanijos gimdyvių pasirinkimą, kur gimdyti:

http://www.nhs.uk/conditions/pregnancy-and-baby/pages/where-can-i-give-birth.aspx

Apie doulas:

http://doula.org.uk/

 

Nuotraukos iš asmeninio Vaidos albumo