Ievos šeima gyvena Norvegijoje, kur namuose susilaukė trečio vaikelio

Kas minutę Žemėje gimsta žmonės. Kas minutę Žemėje miršta šimtai. Žūsta dėl nelaimingų atsitikimų, karuose, miršta nuo įvairiausių ligų. Daugybė žmonių – senų ir jaunų, ir net mažulėlių.

Toks yra buvimo Žemėje ciklas. Nesustojantis ratas, kuris sukasi, kažką atima ir vėl dovanoja. Toks yra Kūrėjo Stebuklas. Argi mes visi ne tuo ir panašūs? Visi bent vieną kartą gimstame ir būtinai mirštame. Neįmanoma būti išskirtiniu.

Du pirmieji mano vaikai gimė Lietuvoje, įprasčiausiu būdu, ligoninėje. Natūraliai, be nuskausminamųjų. Tiesa, medikų intervencijos išvengti nepavyko. Pirmagimę dukrą kviesti lauk pradėjo medikai, nusprendę, kad jai jau laikas. O kas ten žino, kada turėjo būti jos tikrasis gimtadienis. Dėl to, aš, žinoma, nepykstu ir nuoskaudų neturiu. Turiu neišdildomą vaivorykštės prisiminimą po visą dieną trukusios lietaus ir saulės kovos. Tąsyk tapau jauna, o kaip atrodo dabar – net labai jauna mama.

Antras pasaulį išvydo sūnus, po penkerių metų. Didelis ir stiprus, pasibeldė nesulaukęs medikų paskirtos dienos, tačiau ir pernelyg nesuskubęs. Tad, manau, pačiu laiku. Ir šį kartą viskas ėjosi gana normaliai, kiek sparčiau nei pirmąjį kartą. Vis dėlto dabar pažvelgus praeitin suprantu, kad medikai ir antrą kartą galėjo leisti viskam vykti be skubos.

Pasak statistikos, daugumos gimdyvių nukraujavimo priežastis – per anksti ar per staigiai ištraukta placenta. Placenta natūraliai turėtų užgimti pati, po to, kai užgimsta vaikelis. Tačiau medikams dažnai atrodo, kad „jau laikas“, ir jie griebiasi veiksmų.

Aš kartais galvoju, kad šiandienos žmogus yra pernelyg susireikšminęs. Jis pats sau atrodo toks svarbus, toks visažinis, toks galingas arba gabus, kad Kūrėjui turbūt belieka tyliai šypsotis ir laukti, kur visa tai nuves.

Aš nesu prieš mediciną. Džiaugiuosi, kad turime daugybę gydymo būdų, gelbstinčių gyvybes. Kad yra būdų, padedančių išgyventi labai silpniems naujagimiams, kad yra būdų vaikučius išnešioti ir „pagimdyti“ (turiu galvoje Cezario pjūvį) mamoms, kurioms natūraliai tai nelabai pavyktų. Aš tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi medicinos pasiekimais. Tačiau tikrai ne visais. Ir tikrai ne kiekvienu mediku ar mediko padarytu žingsniu imant atskirai.

Iš savo patirties matau, jog medikai neretai imasi per daug iniciatyvos ten, kur reiktų tiesiog ramiai palaukti ir, atsižvelgus į individualiais organizmo savybes, leisti kūnui pačiam veikti taip, kaip jam reikia. Ar esat sutikę medikų, kurie sakytų jums: paklauskite savo kūno. Klausykite savo kūno. Jis žino geriau už jus. Ne? Tuomet aš esu laiminga, nes tokią medikę sutikau.

Prieš nepilnus trejus metus, per patį krizės įkarštį turėjau palikti Lietuvą. Trečio vaikelio – sūnaus – susilaukiau Norvegijoje. Čia moteris gali pasirinkti gimdymą namuose kaip vieną iš kelių alternatyvų. Kai tai sužinojau, išanalizavau galimybes atidžiau, ir pasirinkau intuityviai.

Vaikelis turėjo gimti vasarį. Žiema buvo gana šalta ir gili, snieguota. Tie, kas yra buvę Norvegijos vakaruose (mes gyvename Bergene), žino, kokie čia keliai, ypač žiemą, kokie kalnai, koks susisiekimas su atokesnėmis gyvenvietėmis. Na, tiesą pasakius, mes gyvename vos 15 kilometrų nuo miesto centro ir moterų klinikos, kurioje priimami gimdymai. Tačiau taip pat turime įveikti maždaug 3 kilometrų atstumą nuo namų iki pagrindinio kelio, kuris valomas žiemą.

Tie 3 kilometrai nėra daug, bet kelias kalnuotas ir vingiuotas, žiemą užpustomas ir slidus, savaitgaliais nevalomas. Kartais mašina privažiuoti iki namų būna neįmanoma, tenka ją palikt tolėliau ir nužingsniuoti nuo gana stataus kalno ir vėl pakilti į kitą. Įsivaizdavau panašų „turą“ per pusnis su vaikeliu pakeliui… Na, tikrai neatrodė patraukliai. Tačiau ne tik tai lėmė mano pasirinkimą.

Trečiasis laukimas buvo visaip kitoks. Žinojau, kad viskas bus gerai. Manau, kad žmonės linkę susireikšminti ir galvodami apie gimdymą, pernelyg jį „sustebuklindami“ ir priskirdami medikams dievų savybes.

Taip pat nenorėčiau ir dirbtinai „aukštinti“ gimdymo namuose, nes tai būtų kvaila. Per visą žmonijos istoriją moterys gimdė namuose daug dažniau nei ligoninėse (tai vyksta tik paskutiniais dešimtmečiais), todėl apskritai pats klausimas „ar leisti gimdyti namuose“ , remiantis logika, skamba keistokai. Manau, tai turi būti asmens pasirinkimas. Mano požiūriu, gimdymas yra natūralus procesas, kuriame yra labai daug lemiančių veiksnių. Be to, esu tikintis žmogus, todėl ypač kritiniais (o gimimas ir mirtis, manau, yra kritiniai, t. y. esminiai virsmai) atvejais visiškai atsiduodu Aukščiausiajam ir pasikliauju Juo bei savimi, nes tikiu, kad Jis veikia manyje. Ir veikia teisingiau, nei galėčiau sugebėti aš pati viena.

Taip, vaiko gimimas šeimai yra didelis stebuklas. Svarbiausias įvykis tuo gyvenimo laikotarpiu. Bet ar verta tai dar labiau išpūsti, jei tuo pat metu pasaulyje gimsta dar n kūdikių? Ar verta taip susireikšminti, kad reikalautume iš medikų karinės parengties veikti, kad ir kas nutiktų, ir veikti taip, kad man būtų geriausia? Tokias neišsakytas potekstes dažnai pajuntu, kai mamos piktinasi medikų nevykėliškumu arba kai liaupsina jų darbą. O aš naiviai manau, kad tai vaikelis, o ne aš ir ne medikas yra svarbiausias gimime. Vaikiškai tikiu, kad Dievas yra su kiekvienu iš mūsų gimimo momentu, ir kad tik Jo dėka gauname arba negauname teisę gyventi. Aš nuoširdžiai manau, kad gimdymas yra natūralus vyksmas, kaip ir virškinimas, šalinimas ir visi kiti procesai mumyse. Ir jeigu leistume jam vykti kuo natūraliau, tuo mažiau pašalinių reiškinių jis sukeltų ir tuo mažiau sutrikimų paliktų.

Turbūt svarbu pasakyti, jog kalbu tik apie nekomplikuotą nėštumą ir gimdymą. Kuomet mama ir vaikelis sveiki ir tikrai gali rinktis, kur gimdyti. Taigi, grįžtant prie pasirinkimo gimdyti namie, reikėtų pasakyt, kad šį mano sprendimą palaikė vaikelio tėtis ir žinojo mano mama. Niekam daugiau neskelbėme, nes žinojau, kad išankstinės nuostatos, kalbos ir panašūs dalykai gali sutrikdyti mano ramybę ir nusiteikimą.

Negalvokite, kad gimdymui nesiruošiau. Ruošiausi. Psichologiškai jaučiausi stipri ir visiškai rami. Abejonių nebuvo, ypač po to, kai susipažinome su akušerėmis, priimančiomis namų gimdymus Bergene. Beje, labai įdomu, kad norvegiškai jordmor reiškia akušerė, o išvertus pažodžiui – jord yra žemė, o mor – motina. Aš nemanau, jog tai atsitiktinumas. Juk kaip tik taip ir turėtų būti, kad naujus pasaulio gyventojus pirmoji pasitinka Motina Žemė. O tik paskui mes: mamos, tėčiai ir kiti artimieji. Tad šioje žodžių tvarkoje jaučiu esant paslėptą senolių išmintį, kurią mes linkę neigti arba užmiršti…

Kita dalis manojo ruošimosi gimdymui buvo norvegiškų žodžių, susijusių su gimdymu, išmokimas. To reikėjo, nes buitiškai susikalbėti jau galėjome, tačiau tame stebuklingame virsme pilna visokių papildomų žodžių, „nešančių“ gana svarbų turinį: sąrėmiai, gimda, virkštelė ir t. t.

Aš iš tų mamų, kurios nori paslaptį išlaikyt iki galo. Todėl ir šį, trečiąjį kartą, nenorėjau iš anksto žinoti, ką nešioju įsčiose. Man atrodo, slėpinys turi išlikti slėpiniu tiek, kiek to reikia. Ir skubos darbų čia tikrai nereikia imtis. Na, o tai, kad mažylis pasibeldė viena para anksčiau, nei buvo suplanavę medikai, mūsų nesutrikdė.

Sąrėmiams įsismarkavus paskambinome akušerei, ji atvyko per valandą. Aš žinojau, kad man ši diena yra atsakingo ir nelengvo darbo diena. O svarbiausias mūsų namuose šiandien bus ta(s), kuri(s) ateina. Tėtis pasirūpino šiluma namuose ir pietumis. Vyresnysis brolis papietavęs buvo išsiųstas lukterti pas kaimynus, su kuriais susitarėme iš anksto.

Atvykusi akušerė pasiruošė instrumentus paprastuoju senoviškuoju būdu, juos išvirinusi didžiausiam mūsų turėtam puode. Pasiruošė ir kitus reikalingus daiktus. Jos buvimą jaučiau ir drauge nejutau jo. Ji buvo tik tiek, kiek buvo būtina. Ji stebėjo eigą iš šono, nebuvo lendama ir kontroliuojama, kaip viskas vyksta. Vėliau ji man paaiškino, jog sąrėmių stiprumą ir gimdymo takų atsidarymą praneša garsai, kuriuos moteris sąrėmiaudama skleidžia. Kalbu ne apie riksmus ir klyksmą, kuris mums kartais asocijuojasi su skausmu ir gimdymu. Kalbu apie garsus, kuriais „išdainuojamas“  ir išbūnamas fizinis skausmas. Gimtis vyksta visiškai suvokiant, dėl ko visas šis skausmas, ir kad jis netrukus baigsis, ir kad tam, gimstančiam, tikriausiai skauda dar labiau, nepaisant to, kad to skausmo neprisimename.

Vienintelis patarimas, duotas akušerės, buvo „klausyk savo kūno, jis viską žino“. Kai pirmą kartą tai išgirdau, prisipažinsiu, truputį susierzinau. Juk mums, gimdančioms ligoninėje, dažniausiai pasakoma, kas vyksta dabar ir kas netrukus bus, kada stumti, kada sulaikyti, kada ir kaip kvėpuoti ir t. t. Įprasta, paprasta. Atsakomybę uždedame medikams, jie ją noriai prisiima, ir tokiu būdu visi esam vienodai reikšmingi (kiekvienas sau). Užgimusi gyvybė būna kaip prizas mamai, kuriai „pavyko“, ir kartu kaip medalis šaunuoliams medikams. Na, gal dar ir tėčiui, jei jis stovėjo šalia, darė masažus, klausė gimdyvės aimanų ir t. t. (turiu galvoje mūsų požiūrį). Rutiniška, aišku, gana tikslu. Pati tai patyriau du kartus, gimdydama ligoninėje. Nesakau, kad tai kaip nors sumenkina gimties stebuklą. Bandau pasakyti, jog būna ir kitaip, gimdant namuose.

Čia yra visų pirma mamos atsakomybė. Tada – mediko pagalba. Bet svarbiausia – ta ateinanti gyvybė. Ne prizas ir ne medalis. O tik mažas žmogelis, kuriam lemta gimti Žemėje. Mūsų kūnai yra daug protingesni, nei mes manom. Jie tikrai „kalba“ ir tikrai „pasako“ ką reik daryt kiekvieną akimirką. Medikas tik prisitaiko prie viso vyksmo. Jis ateina pagelbėt, o ne kontroliuoti ar valdyti. Tai, manau, ir buvo esminis skirtumas, kurį patyriau gimdydama namuose.

Iš esmės labai panašiai gimdymai vyksta ir ligoninėje šioje šalyje (gal jau ir Lietuvoje). Moteris gali klausytis mėgstamos muzikos, galima degti žvakes, kurti norimą gimdymo nuotaiką ir atmosferą. Galima pasirinkti gimdymo pozą (šitai, kiek žinau, Lietuvoje dar neleidžiama, nes medikai nėra tam tinkamai paruošti). Tačiau vis dėlto manau, kad vien tai, jog nereikia nuo pat pradžių niekur skubėti, nereik rengtis, ieškot daiktų (net jeigu jie būna sudėti į krepšį), nereik rangytis mašinoje (pvz., su paltu ir su bėgančiais kiaurai vandenimis…), nereik atvykus į ligoninę pažindintis su dirbančiu personalu, pildyti kokių nors dokumentų ir jaustis viešnia arba rutinos dalimi. Tu tiesiog būni eilinę dieną savo namuose, kur tau įprasta aplinka, „savos“ bakterijos, įprasti garsai ir apšvietimas, ir staiga ta diena tampa neeiline tuo, kad į pasaulį atkeliauja nauja gyvybė. Kaip visos tos visumos nauja darni dalelė. Man atrodo, tame yra visas šio reikalo paprastumas ir kartu stebuklas.

Dar vienas nuostabus dalykas, kurį patyriau gimdydama namuose, buvo tai, jog akušerė nepranešė, kas gimė. Ji davė laiko pasižiūrėti patiems, koks vaikelis atėjo. Juk taip smalsu išlaukus devynis mėnesius pagaliau sužinoti, ar ne? Tėtis buvo tas laimingasis, kuris sužinojo pirmas, bet naujienos neįgarsino. Taip man buvo leista pačiai atskleisti slėpinį. Turėjau pakelti savo mažylį, kad pamatyčiau, kas gimė. Pakėliau jį, priglaudžiau prie krūtinės ir mudu ilsėjomės, džiaugėmės ir drauge stebėjomės susitikimu. Niekas ir toliau mūsų neskubino, neragino. Virkštelė buvo nukirpta tik visiškai išpulsavusi (ją nukirpus per anksti, vaikelis negauna viso reikalingo deguonies ir su juo pernešamo hemoglobino). Placenta užgimė tada, kai tam atėjo laikas. Mano tos dienos darbas buvo atliktas. Akušerės – dar ne. Ji užpildė visus reikalingus dokumentus (gimdymai namuose turi kur kas išsamesnes istorijas, nei gimdymai ligoninėje), stebėjo mus su naujagimiu dar porą valandų. Įsitikinusi, kad mums viskas gerai, išvažiavo namo (buvo gražus šeštadienio pavakarys).

Aš niekada nepamiršiu kelių šio įvykio ypatingų momentų. Nepamiršiu prieš pat kulminaciją suvalgyto apelsino, kuris suteikė sunkiausiam darbui taip reikalingų jėgų. Ir iki šiol valgydama apelsiną dažnai su šypsena prisimenu būtent tą momentą. Taip pat nepamiršiu keleto šventų akimirkų, apie kurias žinome tik mudu – vaiko tėvai.

Dabar mūsų mažylis taip ir auga – visai neskubėdamas ir neskubinamas. Medikai čia „senoviški“. Jie pernelyg nesijaudina patys ir negąsdina mamų, jei vaikutis nepriauga svorio tiek, kiek turėtų priaugti vidutiniškai statistiškai. T. y. žmogutis auga pagal individualius poreikius. Jei jis valgo mažiau, bet miega gerai, tuštinasi ir yra ramus, vadinasi, nereikia nieko gydyti ir ieškoti ligų. Toks pat požiūris ir į mamą. Jei ji sveika, jaučiasi gerai, nereikia jokių specialių apžiūrų ar gydymo. Beje, po gimdymo akušerė man davė keletą gerų patarimų, kurie, manau, būtų priskirti grynai liaudies medicinai. Tačiau, manau, jie labai pagelbėtų kiekvienai po gimdymo jėgas atgaunančiai mamai, ir būtų galima išvengti daugybės vėlesniam amžiuje „atsirandančių“ moteriškų negalavimų (tokių, kaip šlapimo nelaikymas ir pan.).

Aš džiaugiuosi, kad gimdžiau namuose ir, esant reikalui, vėl rinkčiausi tokį gimdymą.
Tikiu, kad skaitantiems tokią subjektyvią nuomonę ir turintiems visai kitokių gimdymo patirčių, kyla visokių prieštaravimų. Tad dar kartą pasakysiu: aš nesu UŽ gimdymą namuose. Ar PRIEŠ gimdymą ligoninėje. Aš pasisakau UŽ galimybę rinktis.

Kiekvienos moters ir vaisiaus sveikatos būklė, situacija namuose ir šeimoje yra individuali. Nereikėtų būti kritiškiems ir kategoriškiems šituo klausimu. Toleruokime vieni kitų nuomonę bei gerbkime pasirinkimą.

Aš, kaip mama, kol bus šviesi mano galva, nepamiršiu, kaip mano vaikai atėjo į šį pasaulį. Esu dėkinga Kūrėjui, kad jis leido jiems ateiti per mane ir tapti tuo, kuo jie tampa. Esu tikra, kad gimtis ir mirtis buvo, yra ir visada bus didžiausias slėpinys. Todėl noriu tai gerbti, saugoti ir leisti šiems virsmams būti tokiems, kokie jie yra. Esu tik viena iš milijardų gyvybių žemėje. Tik vienas iš begalybės Kūrėjo stebuklų. Ar turiu teisę spręsti už kitus, ar man pakanka spręsti ir atsakyti už save? Būti atsakinga už tai, kas esu, ką darau ir tai, ko nedarau, nors galbūt privalėčiau?

Ieva Anelauskaitė
2012 m. rugsėjo 10 d.

Ievos Anelauskaitės asmeninio albumo nuotrauka