Rasa su vyru ir trimis sūnumis, jauniausiasis Ignotas gimė natūralaus gimdymo namuose, Vokietijoje

Šį kartą gimdymo istoriją mums pasakoja Rasa Ragauskaitė-Driukienė – ikimokyklinės Valdorfo pedagogikos konsultantė, trijų sūnų mama. Jauniausias Ignotas 2010 m. gimė Vokietijoje, Štutgarte, mažuose natūralaus gimdymo namuose. Ten nuo pat pirmųjų susitikimų svarbūs ne tik besilaukiančios  moters sveikatos tyrimai. Akušerės pribuvėjos prieš gimdymą atidžiai domisi būsimos mamos bei jos šeimos emocine savijauta, požiūriu į savo kūną, skausmą. O vienintelė padėtis, kuria nepriimami gimdymai, –  toji įprastinė Lietuvos gimdymo namuose, kai moteris guli ant nugaros.

Rasa sako, kad, gimdydama su pribuvėjomis, pajuto seserystės dvasią. Gimus sūnui, džiaugėsi atidžia priežiūra. Atsisveikindama akušerė pribuvėja  Rasai įteikė kruopštų visos gimdymo eigos aprašymą. Rasa šį tekstą vadina neįkainojama dovana.

 

Beje, pasakodama apie patirtį Vokietijoje, Rasa sako „pribuvėja“, arba vokiškai: „Hebamme“. Šį žodį versti į lietuvių kalbą būtų galima ir „akušerė“, ir „pribuvėja“. Vokietijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vystantis sveikatos sistemai, nebuvo atsisakyta gimdymo namuose, nėra ir atskiro termino apibūdinti ligoninėje ar namuose dirbančioms ir, kaip šiais laikais įprasta, medicininį išsilavinimą turinčioms moterims, kurios priima gimdymus. Įdomu, kad šis, tradicinis terminas, kažkada reiškęs tiesiog naujagimius pasitinkančią močiutę, bobutę (vok. „Hebammw – Ahnin/Großmutter, die das Neugeborene aufhebt/hält“), Vokietijoje apibūdinti vyrams akušeriams nevartojamas – jie vadinami „gimimo padėjėjais“ ar „slaugais“ (vok. „Entbindungspfleger“). O štai Austrijoje akušerės moterys, ir akušeriai vyrai vadinami tiesiog „Hebamme“, kitaip tariant, pribuvėjomis ir pribuvėjais.

Šiuo metu  Lietuvoje „pribuvėja“ (pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną) – tiesiog „moteris, padedanti gimdyvei, priimanti kūdikį“. O „akušerė“ – akušerijos specialistė, kai akušerija – „pagalbos nėščiosioms ir gimdyvėms mokslas“. Tradiciškai manytume, esą viena, t. y. pribuvėja, – neišsimokslinusi, o kita, t. y. akušerė, – turinti išsilavinimą.  Manome, kad reglamentavus gimdymo ne ligoninėje tvarką, gimdyti namuose padedanti specialistė galėtų būti vadinama išplėstiniu terminu akušerė pribuvėja. Taip į vartoseną grįžtų ir primirštas lietuviškas žodis (jei šį darbą dirbtų vyras, terminas būtų vartojamas vyriškosios giminės forma). 

 

Dabar su šeima gyvenate Vilniuje, esate labiausiai pažįstama tiems, kas domisi Valdorfo pedagogika. Su kolegėmis kartu kūrėte iniciatyvą, išaugusią į dabar jau oficialų Valdorfo darželį „Namelis medyje“. Papasakokite, ką veikėte Vokietijoje?

– 2008 metais pradėjau studijuoti Krikščionių Bendruomenės aukštojoje teologijos mokykloje Štutgarte. 2009 m. mano visa šeima: vyras Audrius, biochemijos mokslų daktaras, 13 metų sūnus Dominykas ir 11 metų sūnus Simonas atsikraustė pas mane į Štutgartą. Kai šeima vėl buvo drauge, į ją pasibeldė dar vienas žmogutis. Taigi antrais studijų metais teko mokslus nutraukti. Vyras tuo metu turėjo darbą Vokietijoje, todėl nusprendėme metus likti Štutgarte ir pagranduko susilaukti vokiškai.

– Lietuvoje, kai sužino, jog laukiasi, daugelis moterų kreipiasi į savo gydytoją ginekologą poliklinikoje. Kokia tvarka tame Vokietijos regione, Baden-Viurtembergo žemėje, kur gyvenote?

– Tokio darinio kaip tradicinė poliklinika nėra. Yra šeimos gydytojas, yra specialistai, pas kuriuos eini gavęs siuntimą iš šeimos gydytojo. Dauguma žmonių yra apsidraudę. Kad taip būtų, kontroliuoja įvairios institucijos. Ir pagal nustatytus įkainius iš ligonių kasų finansuojamos visos įstaigos, kurios teikia medicinines paslaugas. Girdėjau, kad lietuviškosios ligonių kasos yra sukurtos pagal vokiškąjį ligonių kasų modelį. Didysis skirtumas – Lietuvoje gali pasirinkti daugiausia valstybės finansuojamų įstaigų paslaugas, labai retai privačių. Vokietijoje – priešingai. Pagrindinė medicininių paslaugų teikimo bazė – privatūs kabinetai ir klinikos. Man pasirodė, kad aukšta medicininės pagalbos kokybė ir jausmas, kad, atėjęs pas gydytoją, jam netrukdai, ir yra tokios sistemos rezultatas.

Tradiciškai pagalvojau, kad reikia kreiptis į ginekologę. Ieškojau tokios, kuri būtų susipažinusi su antroposofine medicina (nes tokie gydytojai, pavyzdžiui, homeopatai, Vokietijoje yra gana populiarūs, ir tu gali pasirinkti tiek šeimos gydytoją, tiek vaikų gydytoją, kuris taip pat yra ir antroposofinės medicinos specialistas). Dar man buvo svarbu, kad tai būtų gydytojas, kuris nepraktikuoja abortų.  Iš šeimos gydytojos gavau  tokio specialisto telefoną. Lankiausi pas tą ginekologę, gavau mamos pasą, kokius nėščiosios turi ir Lietuvoje. Ir kai ji manęs paklausė, kaip aš norėčiau gimdyti, atsakiau, kad natūraliai, nes mano abu pirmi vaikai gimę namuose.

– Gydytojos nenustebino Jūsų atsakymas, kad vaikai gimę namuose?

– Tikrai ne, nes Vokietijoje nemažai vaikų gimsta namuose.  Gavau knygutę su Štutgarte ir jo apylinkėse dirbančių pribuvėjų adresais. Ten surašytos pavardės ir kokias paslaugas kiekviena pribuvėja teikia. Pavyzdžiui, gimdymo priėmimas gimdymo namuose (vokiškai „Geburthaus“), namuose, ruošimas gimdymui, priežiūra po gimdymo, atstatomoji gimnastika – apie 10 pavadinimų paslaugų. Taip pat kalbos, kuriomis kalba pribuvėjos.

Dar sužinojau, kad veikia moderni antroposofinė klinika (www.filderklinik.de)– tokio dydžio kaip mūsų Antakalnio ligoninė – kur yra modernus kūdikių priežiūros centras, gimdymo centras, ginekologijos centras. Tai labai moderni ligoninė, turinti naujausią techniką, tiesiog visas medicininis personalas susipažinęs su antroposofine medicina, vaistais, ir naudoja daug terapinių priemonių. Mes su vyru nuvažiavome ten į  atvirų durų vakarą ir pamatėme įspūdingas gimdymo palatas, pora iš jų – su voniomis. Ten net nėra skyriaus, kur išvežtų mažylius po gimdymo, jų klinikoje mama visada lieka su savo mažyliu. Tačiau tarp atėjusių moterų buvo klausiančių: „O vis dėlto, jeigu man reikia pailsėti?“ Arba: „Mano pažįstama pas jus prašė to epidūrinio nuskausminimo ir jai nedarėte“. Jai bandė paaiškinti, kad gal jau buvo per vėlu nuskausminti. Tą vakarą aš supratau, kad tai vis dėlto yra ligoninė, nors ir geriausia, kokią gali įsivaizduoti. Kadangi mano nėštumas buvo ne rizikos grupės, nutariau pasidomėti pribuvėjomis. Atsitiktinai turguje susitikau kurso draugę, kuri gimdė  gimdymo namuose netoli mūsų gyvenamos vietos.  Gimdymo namai ten – kas kita nei Lietuvoje

– Kas kitaip tuose gimdymo namuose, kuriuos pasirinkote jūs?

– Tai  tiesiog butas, kuris pritaikytas natūraliam gimdymui. Vieta vadinasi „Hehbammenpraxis“ (www.hebammenpraxis-stuttgart.de). Kambaryje yra didelė lova, šalia jos – didelė vonia, įvairiausių gimdymo suoliukų – nuo tokio, ant kokių atsitūpusios mūsų močiutės skuta bulves, iki didelių šiuolaikiškų krėslų, įvairių kamuolių. Pakabintos medžiagos skiautės, į kurias galima įsitverti sąrėmių metu. Ir nesimato jokių instrumentų, medicininės įrangos. 

Kai su vyru nuėjome į gimdymo namų susipažinimo rytmetį, pribuvėja pasakė, kad vienintelė poza, kuria jos nepriima vaikų, – kai moteris guli ant nugaros. Nes tokia padėtis pati nenatūraliausia ir gimdymui nepalankiausia. Pagalvojau: bet kodėl, gi dažniausiai vaikai taip atkeliauja, ir gydytojui šitaip patogiausia. Supratau, kad jos beveik visą gimdymą ir klūpi prieš moterį! Toks požiūris man atrodo jaudinantis dalykas, jis rodo, kokie čia dirbančių žmonių  prioritetai.

Dar yra galimybė gimdyti namuose, tačiau man pačiai mano namai neatrodė tokie jaukūs kaip tie gimdymo namai. Mes gyvenome nuomotame bute, kur viskas buvo nesava.

– Sakėte, kad į gimdymo namus nuėjote likus šešioms savaitėms iki gimdymo – tačiau ten galėjote lankytis visą nėštumą?

– Vokietijoje ta pati pribuvėja gali tave prižiūrėti nuo pačių pradžių. Ji atlieka ir visus tyrimus, o jeigu yra indikacijų, kad reikalinga ginekologo konsultacija, siunčia pas jį. Vieną kartą per nėštumą atlieka ultragarso tyrimą. Tačiau man per kiekvieną susitikimą sakydavo, kad mūsų ultragarsas – tai mūsų rankos,  specialistės yra įgudusios jomis apžiūrėti vaikelį. Kadangi iš pradžių nežinojau, kad tokių gimdymo namų yra, lankiausi pas ginekologę, ir tik vėliau atėjau čia.

– Kiek žmonių dirba tokiuose gimdymo namuose?

– Ten dirba susivienijusios apie dešimt pribuvėjų. Man pasisekė, kad jos galėjo mane priimti – nes visada iš anksto turi numačiusios, kiek gimdyvių galės aptarnauti.

Be to, pasakė, kad nors liko mažai laiko, turiu susipažinti su visomis pribuvėjomis.  Ir su kiekviena turėjau susitikti, aptarti skirtingas temas arba mane apžiūrėdavo. Sistema tokia: tu neišsirenki vienos pribuvėjos, su kuria gimdysi. Bet kuri pribuvėja gali priimti tavo gimdymą, jei tada budės. Tačiau jeigu gimdant ji pradėjo būti kartu – net jeigu baigėsi  budėjimo laikas, ji liks iki gimdymo pabaigos.

– Taip pat minėjote, kad šiuose gimdymo namuose gavote didžiulį klausimyną-anketą?

– Taip, vieną anketą turėjau užpildyti aš, kitą – mano vyras. Ten buvo klausiama labai smulkių duomenų apie prieš tai buvusius gimdymus. Apie mano santykius su tėvais, ypač su savo mama – matyt, tai daro didelę įtaką gimdymui. Dar – kokios mano stipriosios, silpnosios savybės. Kokie mano santykiai su savo kūnu. Ar aš turiu tatuiruočių. Kaip aš pakeliu skausmą, ką aš darau skausmo metu, ko aš nenoriu, kai skauda. Tai buvo keli lapai su rimtais klausimais. Ir paskui mes tą anketą  kartu skaitėme, ir kalbėjome apie tas vietas, kurios buvo neaiškios.

Viena pribuvėja buvo atėjusi į namus, kalbėjome apie šeimą, kokių turiu lūkesčių. Dar vyko  susitikimas, kai pasakojo apie galimas rizikas ir tvarką, kada gimdyvė yra vežama į ligoninę. Aptartos visos galimos ekstremalios situacijos

– Kas buvo suplanuota dėl vežimo į ligoninę, jei būtų prireikę?

– Pirmiausia buvo aptarta, į kurią ligoninę aš būčiau vežama esant vidutinio sunkumo negalavimui – ar vaiko, ar mano.  Nurodžiau minėtąją antroposofinę ligoninę, kuri yra už Štutgarto. Dar buvo paklausta, į kurią ligoninę – viena yra už 5 minučių kelio, kita už 4 minučių nuo gimdymo namų – mane vežtų esant labai skubiam atvejui. Ir turėjau parašu patvirtinti,  į kurias ligonines mane turi vežtų, jei prasidėtų kraujavimas, ilgai užsitęstų gimdymas – dėl tokių gana tradicinių priežasčių.

– Kas tokiu atveju gimdyvę veža į ligoninę?

– Atvažiuotų greitoji pagalba.

– Grįžtant prie Jūsų pasirengimo gimdymui – kaip bendravote su akušerėmis-pribuvėjomis paskutinį mėnesį?

– Dažniau ateidavau pasitikrinti. Jau buvau susipažinusi su visomis pribuvėjomis. Aišku, išsirinkau, kuri man labiausiai patinka, bet susitaikiau, kad gimdysiu nebūtinai su ja –

visos man atrodė mielos ir patikimos.  Iš pribuvėjų gavau numerį, kuriuo galėjau skambinti bet kada visą parą – 4 savaites prieš gimdymą, ir 4 savaites po jo. Už šią paslaugą sumokėjau papildomai 280 eurų. Visa kita dengė valstybinės ligonių kasos (jos sumoka ir už žindymo kursus, ir atstatomąją gimnastiką po gimdymo). Kai kurie privatūs draudimai dengtų ir šį visos paros pasiekiamumo mokestį, bet mes buvome apsidraudę valstybinėje draudimo kasoje.

– Kada pajutote, kad jau artėja gimdymas?

– Tai buvo šeštadienis. Atšventėm vyresnėlio gimtadienį su jo bendraklasiais. Kepdama picą galvojau, kad man lyg ir maudžia, bet reikėjo dar tą picą iškept – juk gimtadienis! Buvau pasikvietusi draugę iš Lietuvos, nes gyvenu vien su vyrais, ir man trūko moteriškos energijos. Ji atvežė ir draugių Lietuvoje išsiuvinėtus marškinius – jos taip mane palydėjo į gimtį. Apie 11 valandą vakaro supratau, kad prasideda, paskambinau pribuvėjai. Ji paklausė manęs, kaip jaučiuosi, ir pasakė, kad greičiausiai naktį reikės pralaukti, ir jei galiu, turėčiau atsigulti ir pailsėti. Kai atsiguliau, nubėgo vandenys. Truputėlį. Kai paskambinau vėl, pasipylė upelis, ir ji pasakė –  reikia važiuoti.

Tiesa, buvo ir daiktų sąrašas, kurių reikia turėti. Ir ten buvo surašyta: 5 rankšluosčiai vaikui, 5 suaugusiajam. Man atrodė, kad labai daug, ir pasiėmiau du.

Tie gimdymo namai nuo mano namų – trys autobuso stotelės. Kadangi Vokietijoje automobilio neturėjome, pagalvojome, kad kviesti taksi užims daug ilgiau, todėl nuvažiavome su paskutiniu autobusu. Pribuvėjos labai juokėsi, sakė: tai ką, galėsi ryte su pirmu autobusu namo. Atėjom 12 valandą, vos spėjau 20 minučių su marškinukais pabūti, ir labai norėjau į vandenį.

Įdomu, kad mano gimdymą priėmė pribuvėja, kurios senelė kilusi iš Lietuvos. Be to, ji pati laukėsi, trečią mėnesį. Ir Ignotas buvo paskutinis kūdikis, kurį ji besilaukdama priėmė. 

– Pats gimdymas: ar reikėjo kokių nors intervencijų, ką pribuvėjos galėtų padaryti?

– Vienintelis aparačiukas, kurį jos turi – širdies tonams matuoti. Tiesiog priglausdavo prie pilvo apačios ir vis pamatuodavo. Pasižiūrėjo gimdos kaklelį gal vieną ar du kartus.

– Gimdymo padėtį rinkotės pati?

– Taip, be jokių abejonių. Šitą vaiką aš jaučiuosi pagimdžiusi kaip karalienė, nes norėjau būti viena, ir man nesinorėjo jokių masažų, jokių prisilietimų. Didžiulė vertybė, kad galėjau gimdyti viena. Šalia manęs buvo mano vyras ir mano draugė, kuri atvažiavo iš Lietuvos, o pribuvėja buvo kitame kambarėlyje. Ateidavo kas kokių 15 minučių pažiūrėti, kaip man sekasi, ir aš viena „siautėjau“ vonioje kaip man reikia. Ir man labai padėjo virš vonios pakabinta medžiagos skiautė – raištis. Už jo gali užkišti rankas, tarsi pasikabinti. Tada tavo apatinė kūno dalis yra vandenyje, ir per sąrėmį daug lengviau.

Išgyvenau fantastišką ryšį su pribuvėja, ji suprato, ko man reikia, nors nei manęs lietė, nei darė kokius nors masažus. Aš žiūrėjau jai į akis, ir ji mane vedė – tiesiog akimis. Ji kvėpavo, ir aš  kvėpavau iš paskos. Likus valandai iki gimdymo ji iškvietė antrą pribuvėją – tokia tvarka. Kai atėjo kita pribuvėja, buvo toks gražus perėjimas: tiesiog ėmė ir pasikeitė  akys. O supratimas,  išmintis ir vedimas liko tas pats. Mano pirmoji pribuvėja perėjo prie ten, kur gimsta kūdikis. Ir kūdikis gimė į vandenį, ji truputį stumtelėjo jį, ir aš pati jį iškėliau.  Ne pribuvėja.  Ten tai laiko didele vertybe – kad mama pirma paimtų savo vaiką.  Išgyvenau visišką dėkingumą ir harmoniją, kad tos pribuvėjos, kurios padėjo, buvo tokios diskretiškos ir dalyvavo tikrai tik tiek, kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Ir aš jaučiau saugumą. Man tai buvo idealu.

– Kas vyko vėliau?

– Kai gimė kūdikis, sužinojau, kodėl reikia tiek daug rankšluosčių:  dar ganėtinai ilgai buvau vandeny su vaiku ant krūtinės, tada viskas sušlampa. Tai truko gal 15–20 minučių. Lova buvo šalia, iš vandens perėjau į ją. Buvo placentos gimdymas. Kūdikio nuo manęs neėmė iki tol, kol gimė placenta ir jis pažindo. Kokias 45 minutes–valandą. Virkštelę nukirpo pribuvėjos, kai ji jau buvo nupulsavusi.

Svarbiausia – aš turiu viso gimdymo aprašą! Tai irgi viena iš didžiausių dovanų: turiu smulkų objektyvų aprašą, kas kada vyko.

– Visą gimdymo eigą aprašė pribuvėjos?

– Taip. Kai buvo paskutinis susitikimas su pribuvėja, ji man atnešė išsamų aprašą: tą valandą įlipo į vandenį, tada stangos, tokia poza… Galbūt yra ir koks nors teisinis pagrindas viską aprašyti, tačiau man tai – didžiausia dovana. Kai skaitau valandomis surašytą informaciją, viskas prisimena, tai objektyvus vaizdas. Nes po gimdymo viskas lieka  tarsi rūke, dėl hormonų, skausmo ir euforijos sunku atsiminti.

– Kas dar svarbaus nutiko per pirmas valandas po gimdymo?

– Kai gimė placenta, tas kambarys, kur yra lova, buvo uždarytas stumdomomis durimis. Tam, kad mažylio netrikdytų labai ryški šviesa, patalpoje buvo maloni prieblanda. Pribuvėjos už durų apžiūrėjo placentą po ryškia lempa. Dar  pasiūlė, kad gali paimti placentos gabalėlį ir pagaminti būtent šiam vaikui skirtų homeopatinių vaistų. Tokia paslauga, tačiau mes ja nepasinaudojome.

Kai kūdikis gerai pažindo, paėmė jį trumpam, apžiūrėjo, ar viskas gerai, vertino pagal Apgar skalę. Matavo, svėrė – viską darė jos. Dar yra vitamino K profilaktika, turi būti iš anksto pasirašęs, ar sutinki. Skiepyti niekas net ligoninėse neskiepija ką tik gimusio kūdikio (nuo trijų ar kažkelių mėnesių prasideda skiepų programa). Kraujo tyrimų nesiūlė (gydytojas, kuris vėliau aplankė sūnų namuose, pasiūlė atlikti genetinį tyrimą, paaiškino apie rizikas jo atsisakius).

Pribuvėjos dar pasakė, kad aš turiu būtinai pasišlapinti – turbūt tai yra rodiklis, kad viskas veikia tvarkingai ir gerai. Kai tai įvyko, jos išrašė visus dokumentus. Iškvietėme taksi ir važiavome namo. Ignotas gimė 2.02 val. O 5 val. ryto mes jau buvom namuose. Autobuso nesulaukėme.

– Kada jus aplankė namuose?

– Pirmas tris dienas pribuvėja ateina kiekvieną dieną. Pažiūri, ar viskas gerai, išrašo kitą dokumentą – vaiko pasą.  Jis panašus į mamos pasą. Ten parašyta, kad pagal įstatymus privaloma vieną kartą per mėnesį pasitikrinti pas gydytoją. Jei nenueini, tavęs ieško policija. Iki metų. Pirma vaiko apžiūra buvo namuose. O ta pribuvėja, kuri priėmė gimdymą, mus prižiūrėjo toliau – atėjo du kartus per savaitę, paskui tris kartus per mėnesį – ir taip mažėjančia tvarka, kol tau reikia. O mums viskas gerai buvo, pieno daug turėjau. Per paskutinį susitikimą, kai ji man įteikė tą gimdymo aprašą, aš jai padovanojau lininį rankšluostį ir rankas nuploviau. Ji labai susijaudino. Buvo tikras atsisveikinimo ritualas, pilnas tylios abipusės padėkos ir džiaugsmo. Tuo ir baigėsi mūsų bendravimas. Vėliau pas kitą pribuvėją pradėjau lankyti atstatomąsias mankštas.

Iš tiktųjų labai žmogiškos tos moterys. Pajutau seserystės dvasią – kad ji puoselėjama, saugoma, nepaisant tautybės, išsilavinimo – ir man tai yra vertybė. Manau, kad gimdančiai moteriai toks seserystės išgyvenimas su kita moterimi labai padeda.

– Kalbos, kultūrinių barjerų nepajutote?

– Aš gerai kalbėjau vokiškai, o per patį gimdymą buvo svarbiausia akių kontaktas. Iki tol įsivaizdavau, kad pribuvėja yra pats svarbiausias žmogus per gimdymą, ji diriguoja, vadovauja. Patyriau kitokį išgyvenimą. Kad pribuvėja sukuria saugumą ir jaukią erdvę, kurioje gali būti tuo, kas esi, gali panaudoti visas savyje slypinčias galias.  Įsivaizduoju, kad jei moteris yra nedrąsi, pribuvėja daugiau dalyvauja. Bet aš buvau kaip karalienė – aš gimdau pati, pati paėmiau savo vaiką. Gali atrodyti smulkmena – bet man tai didelis išgyvenimas, tai yra labai svarbu.

– Kodėl svarbu?

– Kaip sako: kai gyvūnas gimsta, ką pirmą pamato, tą laiko savo motina. Žmogus ateina į visiškai kitą pasaulį. Ir tas ryšys, kuris buvo per  nėštumą, nutrūksta, reikia naujo ryšio. Tai naujo kelio pradžia. Mes vėl susitikom.  Aišku, gali ir vėliau užmegzti ryšį, bet aš tai išgyvenau iš karto šimtu procentu, tai buvo visiška pilnatvė.

– Pasirinkdama gimdyti namuose Lietuvoje buvote tarp mažumos žmonių, kuriems vietos sveikatos sistemoje nėra. Dabar turite kitokios patirties  ir iš Vokietijos.  Kaip dabar pakomentuotumėte Lietuvos požiūrį į gimdymą namuose?

– Man keista, kad Lietuvoje tokia situacija. Galvojant apie Europos Sąjungą – keista. Lietuvoje fenomenas yra, ir gimdo tikrai ne tos moterys, kurios nespėja nuvažiuoti į ligoninę (net jeigu taip būna deklaruojama, dažniausiai taip nėra). Tai stručio fenomenas – kišti galvą į smėlį: nieko nematau ir nieko nežinau.

Vokietijoje, kiek suprantu, gimdymas namuose nuo senų senovės nebuvo praradęs savo svarbos. Pribuvėjos specialybė iki šiol yra gerbiama, šiuolaikinė, ten net nekyla klausimas, ar legalu, ar nelegalu, ar galima, ar negalima.

– O kokia visuomenės nuomonė apie šį reiškinį?

– Nemanau, kad didelis procentas vaikų gimsta namuose (oficiali visos Vokietijos statistika – 2 proc. gimusiųjų ne ligoninėje).  Baden-Viurtembergo žemė, iš kur kilusi visa vokiška kultūra, kaip mes ją stereotipiškai  įsivaizduojame, pati turtingiausia žemė Vokietijoje. Ten labai vertinamas individualus pasirinkimas. Ir ten yra daugybė nedidelių privačių klinikų, kurios labai gerai techniškai pasiruošusios. Net į tą antroposofinę kliniką, kuri propaguoja natūralią gimtį, be jokių skatinimų, atvažiuoja daugybė moterų, kurios nesusijusios su antroposofija, bet gimdo ten, nes toje ligoninėje tiesiog malonu. Ten daug kas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo.

– Ačiū Jums už pokalbį.

 

Rasos Ragauskaitės-Driukienės asmeninio albumo nuotrauka