Liuksemburge gyvenančių lietuvių Staškūnų šeima namuose susilaukė dukrelės Pajautos. Mama Eglė dalijasi savo gimdymo istorija su mumis.

 Jau ketveri metai gyvename Liuksemburge. Geros, galima sakyti, kaip šiltnamyje gyvenimo sąlygos ir didelis Lietuvos ilgesys… Visgi šiuo gyvenimo etapu, kad ir svetimoje šalyje, dėkojame Dievui už dar vieną dukrelę ir dar vieną laimingą gimdymą namuose.

Liuksemburgas garsėja kaip šalis, kurioje gimdyti bene saugiausia – čia kūdikių ir motinų mirštamumas pats mažiausias. Nieko stebėtina, dar nėštumo metu atliekama daugybė tyrimų, taip pat vykdomos nacionalinės įvairių ligų ankstyvos diagnostikos ir prevencijos programos. Negailima nei laiko, nei lėšų informacijai – visur lankstinukai ir stendai, netgi ne valstybinėmis kalbomis. Nesudėtingos paslaugos – privačios, todėl gydytojai ir sesutės nepaprastai malonūs ir mandagūs. Nors gal labiau dėl to, kad uždirba didelį pelnytą atlyginimą, yra griežtai paisoma jų darbo ir poilsio valandų (hmm, iš kitos pusės, jeigu neturi pinigų ir nesi jų pacientas, tai gali lauke prie durų kojas pakratyti, tvarka yra tvarka), bet svarbiausia yra Liuksemburge visuotinė kultūra – didelė pagarba kitam žmogui ir tolerancija. Paciento nuomonė ir pageidavimai niekada nebus laikomi neišmanančio menko žmogelio kaprizais: arba yra sąlygos juos įvykdyti, arba ne, nieko asmeniška, jokio pykčio, net žalią kavos puodelį tau pakeis į geltoną, jei tik ramiai ir mandagiai paprašysi.

Vis dėlto kai savo jaunam ginekologui užsimenu, kad gal namie, jis net nuo kėdės pašoka. Labai susijaudinęs pusvalandį aiškina, kokia tai bloga mintis, tačiau aprimęs susigriebia ir priduria, kad tai – jo asmeninė nuomonė ir kad „jūsų vietoj“…, na, ir taip toliau. Paprašytas išrašo man visus tyrimus, išsamiai atsako į visus klausimus (kokio dydžio kūdikis ir pan.) ir taip manimi rūpinasi, kad neturiu jokio pagrindo abejoti jo nuoširdumu.

Vėliau, jau devintame mėnesyje, atsakinėdama į privalomą klausimyną gimdymo namuose (puikus išankstinis moters parengimas – jai leidžiama su viskuo susipažinti, apžiūrėti ir klausti į valias), prisibijodama sakau, kad kiti vaikai gimė namie, tačiau klausimyną pildanti jaunutė ligoninės akušerė nusišypso ir tyliai sako: „Nebijokite, kai turėsiu vaikų, juos gimdysiu namie.“

Kai viską papasakoju gimdymą namuose priimti licencijuotai pribuvėjai, ji tik atsidūsta: „Ak, gydytojai yra gydytojai.“ Labai maloni pagyvenusi moteris, tačiau ir atsargi – iki geriau susipažįstame ir pradedame viena kita pasitikėti. Kelis kartus pakartoja visas savo sąlygas (geri tyrimai, įprasta vaiko padėtis ir t. t.) Vėliau ji atneša įvairių aliejų, net ir higieninių įklotų, nors man gi ne pirmas vaikas ir daug ką jau turiu. Ji – kaip mama.

Sąrėmiai prasideda vėlai – apie antrą valandą nakties. Vyras jau nerimauja, bet nežadiname pribuvėjos: tegul pamiega. Paskambiname jai tik apie šeštą. Penkios minutės, ir ji jau čia. Labai atsiprašinėdama (esu jai pasakiusi, kad labai nemėgstu, kai per gimdymą kas nors prie manęs lenda :)) su nuotoliniu aparatu išklauso širdelės tonus ir patikrina, kiek atsivėręs kaklelis. Nedaug, todėl paprašau jos eiti namo ir pažadu, kad vyras paskambins, kai reikės.

Apie pusę aštuonių vaikai išbilda į mokyklą, o vos penkiolika minučių po aštuonių gimsta gražutė putlutė mergina. Garbė Dievui, laimingi dėkojame.

Pribuvėja padeda viską susitvarkyti. Jos tarsi nėra – švelniai, tykiai, pašnibždomis, ji stengiasi būti visiškai nematoma. Nepastebime net to, kada ji spėja netgi mūsų visą vonią išplauti.

Ateina ji ir kitą dieną, ir dar kitą – kol įsitikina, kad man ir kūdikiui viskas gerai. Nuoširdžiai išsikalbame, kad jai tikras iššūkis – sugebėti patylėti ir nesikišti, leisti šeimai pačiai gimdyti ir tvarkytis, kol viskas gerai. Tegul ir toli gražu ne taip tobulai, kaip padarytų dešimtmečius patirties turinti pribuvėja, bet jai pavyksta. Tai – didelis menas būti tokiai nematomai, nelaukiant jokios padėkos ir nestatant savęs ant autoritetingo žinių pjedestalo.

Parašo mums paprastą raštelį, kurį reikės nusinešti tada, kai registruosime dukrytę, ir pati paskambina pažįstamam pediatrui. Šis atvažiuoja per savo pietus, kito laisvo laiko tą dieną neturėjo. Ramus ir be galo švelnus žmogus. Kitą dieną vėl atvažiuoja per savo pietus, nes mergytė nerami, jai pučia pilvuką. Vos tik jis paima ją ant rankų, kaip tyčia, nurimsta. Tada sako: „Kai verks, paskambinkite, atvažiuosiu nuraminti“, nusišypso ir išrašo kmynų aliejaus. Po trijų savaičių stebėsis, kaip greitai auga toji „kleng maus“ (liet. maža peliukė).

Po 8 savaičių mano ginekologas mane bara: „Kaip jūs šitaip neatsakingai elgiatės“, tačiau rūpestingai apžiūri ir išrašo dešimt kineziterapijos seansų, kad padėtų pilvui greičiau susitraukti. Paradoksas, bet ar čia, ar Lietuvoje, būtent ta moteris, kuri nesuverčia visos atsakomybės kažkam kitam: ligoninei, gydytojams, pribuvėjai ar aplinkai, vadinama neatsakinga. Neatsakinga suvokti, kad gydytojas – ne Dievas, ir kad jo rankose ne viskas, nebūti apsėstai manijos ieškoti kaltų (o kas gi man iš to, jei kas nors kitas bus kaltas dėl nelaimės?) ir norėti pačiai suprasti save, savo kūną, tikėti savimi, pasitikėti gydytojais (kad jie tau padės, kai reikės, visu savo išmanymu) ir Dievu, kuris sukūrė šitą stebuklą.

Kai vyras nueina užregistruoti mažylės, darbuotojas net sutrinka ir paprašo ateiti po pietų – jam reikia pasitarti su valdžia, kaip mūsų vaiką užregistruoti.  Penktas atvejis per dvidešimt penkerius metus, todėl ir gimimo liudijimo numeris penki :) Pagal galiojantį teisės aktą, darbuotojas privalo kūdikiui suteikti tikslią tėvo arba motinos pavardę, betgi, mūsų akimis, tai nei šis, nei tas :) Vyras viską paaiškina ir į mūsų pageidavimą labai žmogiškai atsižvelgiama:  įrašoma pavardė su „-aite” ir netgi stengiamasi įrašyti lietuviškas raides, nors pavyksta tik „š“.  Įdomu, šioje šalyje įstatymai neretai tarnauja žmogui, o ne atvirkščiai. O gal tiesiog liuksemburgiečiai mažiau užsispyrę nei lietuviai žemaičiai, kurie raidės pažodžiui laikysis.

Mūsų kaimynai Liuksemburge iškart prisimena, kaip jų šeimos tėtis yra gimęs šiame kaime, pribuvėjos namuose. Ir tuo didžiuojasi.

Pajautai 2 savaitės

Pajautai 2 savaitės

Eglės Staškūnienės asmeninio albumo nuotrauka

Liuksemburgo interneto portale www.revue.lu skelbtame interviu su pribuvėjomis yra išspausdinta ir graži Pajautos nuotrauka su pribuvėja:

http://www.revue.lu/wissen-gesundheit/schwere-geburt/