Astos gimdymo istorija2

Be galo džiaugiuosi savo motinystės pradžia ir vis grįžtu į tas pirmas valandas po gimimo. Jos – pačios švenčiausios mano gyvenime.

Alytuje gimusi ir augusi, paauglystėje tėvų pastangomis išleista baigti mokyklos JAV Asta Rudzinskaitė trečius metus su vyru ir dukra gyvena netoli Madrido. Čia atsikraustė iš Londono, kuriame baigė London School of Economics, dirbo su nevyriausybinėmis organizacijomis ir daug keliavo po Afrikos ir Azijos šalis, kuriose padėjo spręsti gyvenamųjų būstų klausimus.

Ji sako, kad jos darbas buvo labai įdomus ir smagus, leidęs pamatyti daug pasaulio ir įvairių gyvenimo būdų, tačiau dabartinė – mamos – rolė jai yra paaukštinimas. Jai Asta su vyru ruošėsi daug ir atsakingai jau iš anksto – ir nusprendė pasirinkti gimdymą namuose.

„Nėra nei vieno žmogaus, kuris gali šį – vaiko auginimo – darbą padaryti geriau už mane. Dar prieš nėštumą su vyru šnekėjome, kad labai svarbu, kad vienas iš mūsų visą laiką būtų su dukra. Jeigu ne aš, tada jis. Gal kada nors sugalvosime kaip nors apsikeisti, bet dabar… Kiekviena moteris turi savo poreikius, savo norus, bet man pavyko atsipalaiduoti ir pasinerti į šitą visiškai naują ritmą, visiškai naują darbą. Kol kas labai džiaugiuosi tokia galimybe ir manau, kad ateityje nesigailėsiu, kad kažkur tuos kelis metus nepakeliavau. Turiu ir dabar visokių projektų, kažką į ateitį galvoju – tėvystės tema traukia, sveikuoliški dalykai. Labai įdomu susisiekti su kitais žmonėmis, kurie irgi ką nors panašaus daro, bet kol kas esu visiškai patenkinta motinyste“, – sako Asta, kurios dukrai netrukus sukaks metai.

Savo pirmą ir kol kas vienintelį vaiką pasirinkote gimdyti namuose. Lietuvoje vien šis žodžių derinys sukelia audrą. Nors namuose gimdyti neuždrausta, tačiau medikai čia negali suteikti medicininės pagalbos.

Na, vienų moterų noras gimdyti namuose netrukdo moterims, kurios nori gimdyti ligoninėje. Prisimenu, kai buvau nėščia ir manęs klausdavo, kurioje ligoninėje gimdysiu, sakydavau, kad ketinu namuose. Man sakydavo – kokia tu drąsi, o aš atsakydavau – kokios jūs drąsios, kad į ligoninę nebijote eiti. Su kuo Lietuvoje pabendrauju, pasišneku –  reakcija, kai pasakau, kad gimdžiau namuose – toks šokas. Kaip tu gali? Ne, mano atveju tai tikrai nebūtų įmanoma… Žinoma, mes negalime pasakyti, kaip būtų įvykę, jeigu būtų kitaip vykę. Bet požiūris, tarsi medicina išgelbėja nuo nėštumo, Lietuvoje stiprus – bent jau sprendžiant iš komentarų internete. Juos skaitau, nes vis ieškau informacijos lietuvių kalba apie natūralų gimdymą ir pasiruošimą jam, nes tai man labai įdomi tema.

Aš pati norėčiau kalbėti apie tai, kad yra ir kitokių galimybių, nei dabar įprasta. Dažnai susiduriu su komentaru – tau pasisekė. Aš neturiu patirties gimdyti ligoninėje. Mano visiškai kitas gyvenimas, kitas pasirinkimas, kitas kelias. Bet jis nebuvo atsitiktinis – į jį įeina labai labai daug pasiruošimo.

Pasakymas „tau pasisekė“ yra labai nuvertinantis įdėtas pastangas.

Dešimt mėnesių praleidau studijuodama, dirbdama su savo baimėmis, kurdama jas išreiškiau, šnekėjau su kūdikiu ir jausmus rašiau dienoraštyje, kartu su vyru lankėm kassavaitinę pasiruošimo grupę, žiūrėjom filmus, skaitėm knygas ir žurnalus, dalyvavom internetinėse video konferencijose. Na taip, galbūt ir pasisekė, bet as manau, kad mūsų ketinimai ir sąmoningai įdėta energija įtakoja ir kuria mūsų gyvenimo įvykius. Yra daug moterų, kurios praleidžia daugiau laiko rinkdamosis naują telefoną, negu spręsdamos, kokioj ligoninėj ir kaip, kokiu būdu gims jų kūdikis. Jeigu nežinai, kokios yra tavo galimybės, tada lieka tik tos, kurias tau kažkas pasiūlo.

Kaip suprantu, jūs pakankamai anksti žinojote, kad gimdysite namie?

Pirmas įkvėpimas buvo filmas „Orgasmic Birth“. Jį su vyru žiūrėjau dar prieš pastodama. Mintis jau buvo, kad gal kitų metų mūsų naujas didelis įvykis bus vaikelio laukimas. Neprisimenu kaip, bet kažkokiu būdu internete tas filmas man užkliuvo. Peržiūrėjau jį visiškai neatsitraukdama nuo kompiuterio ir likau apstulbusi. Nes nesupratau, kaip niekada iki šiol nebuvau girdėjusi, kad va taip būna, kad moterys tokios stiprios, galingos, kad viskas taip paprasta ir natūralu ir kad kūnas žino, ką daryti. Likau visiškai apstulbusi. Kodėl man mama niekada tokių istorijų nepasakojo? Kodėl per filmus niekada taip nematom? Kodėl gimdymas –  tik visi šaukia, rėkia, mirga lempelės, kažkur lekia, rėkia visos išraudusios ir viskas baigiasi, kai pabaigoje gydytojai ekspertai įteikia kūdikį mamai?

Orgasmic Birth“ man buvo kaip pirmas atsibudimas. Pamačiau ir supratau, kad aš irgi taip noriu, noriu kaip tos moterys. Jeigu jos gali, kodėl aš negaliu susikurti sau tokių pačių sąlygų, ir tokios pačios aplinkos, ir tokios pačios komandos, ir tokio paties pasiruošimo kaip jos? Prisidėjo tai, kad jau seniai stengiuos save natūraliai gydyti ir visais būdais savimi rūpintis pati. Pas medikus kaip ir nelabai yra priežasčių eiti. Mano požiūriu, jeigu kažkas vyksta, kūnas taip duoda ženklą. Ar galvą skauda, ar nevirškina – nemanau, kad tiesiog va, man nepasisekė, skauda pilvą ar kažkoks virusas užpuolė. Visada klausiu: dėl ko aš esu šioje situacijoje? Ar nepailsėjau, ar kažko pykstu, ar laikau mintį, kurios neleidžiu sau toliau išreikšti? Ir su tuo gimdymu taip gavosi – pabandykim natūraliai, jeigu tokia galimybė yra. Juk kūdikių pradėjimas vyksta namuose, kodėl pabaiga turi būti ne čia?

O vyras buvo iš tokios tradicijos, kad jam nebuvo baisu, ar jis ėjo paskui Jus?

Jis labai mane palaikė. Dabar, atgal pasižiūrėjus, mane nuoširdžiai stebina, kad jis visiškai be jokios abejonės sakė – gerai, kaip tu nori. Nes yra pažįstamų moterų, kurios lyg ir norėtų, bet dvejoja, o vyras pasako – tikrai tikrai ne. Tada, net gyvenant šalyje, kur moterys gali rinktis gimdymo vietą ir būdą, tai neįvyksta. Palaikymas ir komanda yra labai svarbu. Jeigu vyras dalyvaus gimdyme, ir jo visos baimės turi būti išnagrinėtos. Nuslėpti jausmai tikrai iškils gimdymo metu ir gali stipriai trukdyti. Sėkmingam gimdymui būtinas atviras ryšys ir palaikymas iš visų dalyvaujančių. Mums labai gražiai ir natūraliai išėjo, kad jis sutiko mokytis.

Ką vyras darė nėštumo metu? Ko mokėsi?

Mes kartu visus dalykus skaitėme, mokėmės, klausėmės. Aš labai pasinėriau, buvau kaip visosinformacijos sugertukas. Jos be galo daug. Reikia turėti stiprius filtrus, nes yra tiek daug neigiamos informacijos, kuri nieko neduoda – tik  įsigyji dar kažkieno kito baimę. Buvo labai aišku, kad mes ieškome informacijos, kad pagimdyti moteriai pačiai yra galima, gražu, pozityvu, įmanoma, natūralu. Tada pradeda traukti ir filmai, ir knygos, ir žmonės atsiranda aplinkui. Madride radom grupę akušerių, kurios dirba su šeimomis, norinčiomis gimdyti namuose. Kiekvieną savaitę vyko susitikimai. Ir kai jau susitarėme su jomis, kad jos ateis pas mus į namus, tai susitikdavome asmeniškai, išsiaiškinome visus mūsų norus ir tai, ko mes tikėjomės, derinome, ar joms tai atrodo priimtina ir galima.

Kiek žmonių pas jus atėjo, kai gimdėte?

Astos gimdymo istorija3

Sako, kad kaip ten gyvenimas besusiklostytų – moterys užmiršta vyrų vardus – bet gimdymo istorija lieka visam laikui.

Paprastai ateina dviese. Buvo dvi moterys ir mano vyras. O paskutinėmis gimdymo minutėmis aš pasislėpiau nuo visų, nenorėjau visiškai jokių žmonių. Matyt, visi kačiukai, šuniukai ir kiti žinduoliai taip  gimsta, mamos pasislepia nuo visų. Bet šiaip man reikėjo pagalbos, kad erdvę sukurtų, palaikytų. Vyrui tikrai reikėjo paramos. Nors mes penki metai kartu, bet jis niekada nėra manęs matęs tokioje būsenoje. Tokia neišgyventa patirtis. Ir buvimas šalia patyrusių, patikimų moterų, manau, jį nuramino. Man labai svarbūs buvo pasakyti žodžiai, kad tikrai jau viskas, kad pabaiga labai arti. Toks patikinimas, kad viskas gerai, išbūsi, iš žmonių, kurie matę tai daug kartų, ramina.

Nežinau, ar mano vaikas būtų mažiau ramus, jei būtų gimęs kitaip – neturiu kaip palyginti. Bet mūsų ryšys labai stiprus. Dar ji nekalba, bet man aišku, ko nori – kūdikiai savo poreikius išreiškia ir parodo mums kitaip. Aš tiesiog be galo džiaugiuosi tokia pradžia ir vis  grįžtu į tas pirmas valandas po gimimo. Jos – pačios švenčiausios mano gyvenime. Būti savo namuose, su savo maistu, su savo arbata… mes visi kartu atsigulę ant didelių čiužinių – su vyru, su mažyte, kuri dar buvo su placenta. Kokias dvi tris valandas taip šalia praleidome. Aš buvau sugalvojusi vardą, žiūrėjom į dukrą ir vyras pasakė – man atrodo, ji tikrai panaši į Leilą. Gavosi toks tarsi krikštas mūsų mergytei. Jokio atsiskyrimo, jokių svėrimų ar kitų trukdymų – tai galima padaryti ir po kelių dienų. Manau, kad tai atsispindi ir dukroje – ji neturi jokių prisiminimų, kad būtų be mūsų ar su žmonėmis, kurie elgtųsi su ja nejautriai ar neatidžiai.

Mes pasirinkome pirmas dienas būti vieni kartu. Suprasti, kokia dabar yra mūsų nauja rutina, žiūrėti į mažytę, skirti laiko pasikeitusiai savo šeimai. Vyras buvo visiškai atsidavęs – gamino man visokiausius kokteilius, valgius, tiesiog buvo šalia.

Vaikas taip ir gimė jums pačiai į rankas?

Taip – pabaigoje pasislėpiau tamsoj duše ir akušerė nieko negalėjo matyti. Kadangi pirmas gimdymas, jos paprastai stengiasi nepalikti moters vienos, bet vienu metu tarp sąrėmių įėjo mano vyras, sakiau, aš noriu būti viena ir jos stengėsi gerbti mano norą. Ir tik kai jau visai nedaug buvo likę, akušerė tarp sąrėmių tyliai tyliai įslinko. Galvojau – sakys viskas, Asta, nebegalima daugiau laukti, jau čia taip viskas intensyvu, kad tau reikia į ligoninę. Bet buvau su tokia energija, kaip kokia vilkė – man rodės, tai išgirdusi būčiau išbėgusi į kalnus, niekas man dabar nebesutrukdytų. O ji įėjo ir sako – jau viskas, jau taip arti, jau čia pat. Kaip tik tokio palaikymo man, tikriausiai, ir reikėjo. Beje, mergytės vandenys nebuvo trūkę iki pat gimdymo. Kažkuriuo metu supratau, kad aš juos turiu nusileisti, kad galvytė nusileistų, procesas pajudėtų ir baigtųsi. Tarsi iš vidaus atėjo žinojimas, kad aš turiu taip padaryti. Galima galvoti, kad čia kažkas visiškai laukinio, kaip kokiose pelkėse, bet kita vertus, iš tikrųjų kūnas žino, ko reikia tą akimirką.

Sako, kad kaip ten gyvenime besusiklostytų, moterys užmiršta vyrų vardus, bet gimdymo istorija lieka visam laikui. Jeigu tai sunki istorija, tai tą naštą ir nešiojasi… ir ne dėl paties proceso, bet kaip su jomis buvo elgiamasi ligoninėje, kaip jas gąsdino, kaip spaudė.

Net senos moterys pasakoja savo istorijas kaip šviežias. Man atrodo, dažnai tai, kaip su mumis elgiasi ir patį gimdymą sutapatiname į viena ir nematome skirtumo tarp šių dalykų. Tada nurašom ir gimdymą, ir apskritai buvimą moterimi į pragarą.

Ryšys su vaiku, džiaugsmas būti mama, pogimdyminės depresijos, žindymo problemos – aš manau, kad sutrikdytas gimdymo procesas sutrikdo ir paskesnius, veikia ir požiūrį į save, ir į vaiką ir į motinystę ir moterystę apskritai. Gimdydama moteris yra ypatingoje būsenoje, kuomet ji labai imli aplinkos poveikiui – jos atmintyje tikrai viskas lieka.

Turėtų skirtis jausmai – ar tu išeini kaip vilkė, milžinišką išbandymą perėjusi sėkmingai, ar kaip avis, kurią daugiau mažiau sėkmingai išpreparavo ir išvadavo. Tas jausmas, kad nepadarei kažko, neperėjai virsmo sėkmingai, gali ateiti ne pirmą dieną ir gal net ne pirmais metais po gimdymo. O Jūs pati kaip save, kaip moterį, jaučiate po tokios patirties?

Visiškai kitaip. Man labai patinka pasakymas – kai gimsta kūdikis, gimsta ir mama. Toks jausmas, kaipreset būtų paspaustas – viskas naujai. Nėra nieko, ko aš negaliu padaryti. Taškas. Tas procesas taip įgalina –  net ir pačiai motinystei. Turiu kantrybės, turiu jausmą, kad suprantu, kas vyksta su mano vaiku ir galiu jam padėti. Pavyzdžiui, vieną karštą dieną dukrą tarsi išbėrė – iš karto toks išgąstis, o po akimirkos iš vidaus ateina žinojimas, kad čia mano vaikas, jai viskas yra gerai, patepsiu ramunėlių ar medetkų kremuku. Yra pasitikėjimas savimi, kaip mama: aš pagimdžiau tą vaikiuką, tai ir visi kiti resursai yra manyje. Toks žinojimas, kad visa yra įmanoma.

Aš nesakau, kad visos turėtų gimdyti namuose, nes kiekviena turėtų gimdyti ten, kur jai yra saugiausia. Pirmas ir pagrindinis dalykas – visiems mums, žinduoliams, reikia, kad gimdant gamintųsi oksitocinas, o tai įmanoma tik aplinkoje, kurioje esi saugus. Kai išsigąsti, pasimeti, nežinai, bijai – visiškai kita kūno chemija, kiti procesai. Gydytojams dažnai baisu natūralumas, nes dauguma nėra jo matę. Man labai norisi, kad atsirastų dar vienas pasirinkimas, nes atrodo, kad dažnai renkamės net nežinodami apie kitas galimybes. Manau, kad daug moterų paliudytų – metams ar dviem praėjus, atsigręžus atgal, gali pagalvoti, kad nebuvo viskas taip gerai. O pradžioje dažna girdi – svarbiausia, kad kūdikis yra čia ir tu gyva.

Šią frazę – svarbiausia, kad viskas gerai baigėsi – turime taip stipriai įdiegtą! Bet kai pagalvoji, joje nėra nieko pozityvaus – tik emocijų neigimas, noras užgniaužti ir pamiršti ir ignoruoti kito žmogaus jausmus.

Žinoma, svarbu, kad kūdikiui viskas gerai. Bet tik sveikos, pavalgiusios mamos gali sveikus ir pavalgiusius vaikus turėti. Gera nuotaika, energija, pienas – visa tai gali turėti mama, kuri pati gerai jaučiasi, kuri pasitiki savimi, turi vidinę ramybę ir tvirtumą.

Kai dirbau Nepale, kalbėjausi su viena moterimi. Ji man pasakojo, kad kai moterys pagimdo, jos grįžta pas savo mamą ir 40 dienų joms ir kūdikiui kiekvieną dieną daromas masažas. Visą tą laiką jomis rūpinamasi, jos nieko neturi daryti – tik maitinti kūdikį ir valgyti. Iš mūsų pusės atrodo, kas čia per prabanga, kas taip gali sau leisti gulėti ir būti masažuojama 40 dienų! Bet tos pirmos savaitės, kai moteris yra tarp pasaulių, tokia visiškai iš naujo atgimusi, yra taip šventa. Ir man tiesiog širdį skauda klausantis draugių ar pažįstamų, kurios trečią dieną po gimdymo „ai, aš jau parduotuvėje“. Kad ir lengviausias gimdymas pasaulyje – tuo laiku nieko nėra svarbiau, kaip buvimas toje ypatingoje erdvėje, buvimas su kūdikiu, nesikėlimas, lepinimasis. Man tikrai atrodo, kad to reikia. Virtuvė, skalbiniai, išėjimai gali palaukti – susitvarkysi po to. Bet kad šitiek meilės galėtum priimti, labai svarbu palaikymas – vyro, mamos, dulos ar bet kokio artimo žmogaus.

Man atrodo, kad gimdymas yra toks galingas procesas – nėra nieko, kas gali tave labiau apibrėžti kaip moterį. Ir tai, kad mes nuvertiname, nerandame laiko ar jėgų, rodo, kad mūsų kultūroje nėra gerbiama ta pati moterystės esencija ir jos kulminacija.

Astos gimdymo istorija1

Po gimdymo jaučiuosi visai kitokia moteris. Nėra nieko, ko aš negaliu padaryti. Taškas. Tas procesas taip įgalina – net ir pačiai motinystei.

O gimdymo planą Jūs turėjote?

Turėjome, ir labai detalų. Buvome susitarę su akušerėmis, kad ekstremaliu atveju jos būtų kartu važiavusios į ligoninę. Buvome surašę savo prašymus, mums svarbias sąlygas – norėjome, kad gerbtų mūsų pasirinkimą. Kaip elgiasi su mano kūnu, su kūdikiu – juk net ir Cezario metu galima švelnių detalių įdėti, kad perėjimas būtų šiek tiek mažesnis šokas ir kūdikiui, ir mums. Gimdymo planas buvo viena iš pasiruošimo gimdymui dalių – išsamiai apgalvojome, aptarėme, kas ir kodėl mums svarbu.

Jums svarbu dalintis savo istorija?

Su kai kuriomis šeimomis, su kuriomis ruošėmės gimdymui, palaikom ryšį. Ypač svarbu buvo susitikti pirmus mėnesius po gimdymo – susieidavom moterys pasišnekėti. Pasidalinimas savo istorija – tai ritualo dalis. Labai norisi išsikalbėti, tarsi į mamų klubą patekti. Man atrodo, taip svarbu žinoti teigiamų istorijų, ypač prieš pirmą kartą! Nes kiekvienas nėštumas – tai atviros durys visiems išsipasakoti savo siaubingas istorijas. Žmonės taip išgyvena savo patirtį iš naujo, valosi. Bet jeigu mes neduodame erdvės teigiamoms istorijoms, jos ima dingti – tokios mamos tarsi susigėsta: nepatogu, va matai, kaip kita mama kamavosi, kentėjo, man kažkaip lengviau buvo. Bet kaip kitaip mes sužinosim teigiamas istorijas? Man pačiai filmas „Orgasmic Birth“atvėrė akis. Aš pažįstu moterų, kurios gimdymo metu jautė didžiausią gyvenimo orgazmą. Tai fiziologiškai normalu ir paaiškinama, nes kūdikis taip pat įėjo, taip pat ir išeina. Viskas labai paprasta. Bet nežinodamas tokios opcijos net ir įsivaizduoti negali.

Šaltinis: https://miestomamos.lt/2016/07/22/vieno-grazaus-gimdymo-istorija/