Rūta Aldonytė – JAV, Teksaso valstijoje gyvenanti biomedicinos mokslų daktarė, dviejų dukrų mama, dabar save vadinanti tiesiog namų šeimininke. „Nėra tokios aiškios nuomonės-deklaracijos, kad gimdymas ligoninėje, medikų priežiūroje yra saugiausia. Yra daugybė ir skirtingų nuomonių, mokslo studijų, rekomendacijų ir individualūs kiekvienos šalies teisiniai sprendimai”, – sako ji. Pirmoji Rūtos dukra gimė Gainesvillio gimdymo centre Floridoje 2007-aisiais.

Galite aplankyti šio centro interneto svetainę http://www.birthcenterofgainesville.org.  Su Rūta susirašinėjame apie jos šeimos pasirinkimą ir galimybes Amerikoje vaikui į pasaulį ateiti ne tik prižiūrint gydytojams.

–        Kur pirmą kartą išgirdai, kad JAV galima gimdyti ne tik ligoninėse ir kaip apibūdintum bendrą gimdymo sistemą Amerikoje?

–        Domėtis gimdymo virsmais ir galimybėmis pradėjau tik tada, kai pastojau. Perskaičiau „Gimdymą ir Gimimą“ (red.: L. Kiškūnės ir R. Pociūtės knyga apie gimdymo kultūrą Lietuvoje), pasiknaisiojau savyje – jaučiau, kad noriu gimdyti pati, be diktato, dvasiškai saugioje ir jaukioje aplinkoje (tai man visiškai nedera su ligonine). Planavau Lietuvoje, ieškojau pribuvėjos, bet galų gale apsisprendžiau likti JAV, kur vyras, darbas, sveikatos draudimas ir … galimybės. Pasidomėjusi radau, kad galimybių šalyje tikrai yra galimybių. Patekus į ligoninę – būti išoperuotai. Operacija baigiasi daugiau nei trečdalis visų gimdymų ligoninėje ir skaičiai sparčiai auga: pvz., 2009 m. skaičius buvo 32,3 proc., tai yra 50 proc. daugiau nei 1996 m. (čia ir kitur cituoju JAV Nacionalinio sveikatos statistikos centro duomenis http://www.cdc.gov/nchs/data/nvsr/nvsr60/nvsr60_01.pdf ) arba gimdyti namuose arba gimdymo centre tik su akušere – pribuvėja. Doulos (red.: doula – gimdyvės padėjėja, patirties turinti moteris, teikianti palaikymą ir nėštumo metu) paslaugos čia irgi gana populiarios, tačiau joms poreikio nebuvo. Man norėjosi tik santūrios ir tvirtos rankos gimdymo metu – vaiko „pagavimo“ paslaugos. Knygų skaitymą, fizinį pasirengimą, kentėjimą ruošiausi išbūti viena. Norėjosi vienai.

Nors JAV pasirinkimas yra, bet didžioji dalis visuomenės (labai didelė) nesiekia, bijo arba net ribojama domėtis savo galimybėmis. Tokia čia medicinos ir farmacijos verslų užvaldyta visuomenė. Visi, kurie užsiima savigyda, alternatyviu gydymu ir pan., patenka į opoziciją. Ji yra. Ir legali. Bet „main stream“ yra be galo stiprus. Filme „The Business of Being Born“ („Gimdymo verslas“)  tiksliai atskleista, kaip sunkiai toleruojami ir draudimo kompanijų pripažįstami kitokie nei įprasta šeimų sprendimai. Tą iliustruoja ir statistika: 2009 metais 98,9 proc. gimdymų priimta ligoninėse (nebūtinai, bet dažniausiai, prižiūrint gydytojams), o 1,1 proc. ne ligoninėje, iš kurių 67,2 proc. namuose ir 27,6 proc. motinystės centruose. Skaičiai gal nežymiai padidėjo naminių gimdymų link pastaraisiais metais, bet išsamesnių ataskaitų nerandu.

–        Kodėl pati būdama medikė – mokslininkė rinkaisi ne tokį gimdymo būdą, kurį bent jau Lietuvoje didžioji dalis medikų vadina saugiausiu, geriausiu vaikui.

–        Nėra tokios aiškios nuomonės-deklaracijos, kad gimdymas ligoninėje, medikų priežiūroje yra saugiausia. Yra daugybė ir skirtingų nuomonių, mokslo studijų, rekomendacijų ir individualūs kiekvienos šalies teisiniai sprendimai. Niekas negali vienareikšmiškai atsakyti, kad namuose gimdyti blogai, o ligoninėje – gerai. Sprendimus priimame pačios, pasiremdamos daugybe faktorių: asmeninėmis nuojautomis, pasaulio, giminės ir asmenine patirtimi, mokslo pastebėjimais… Net tos, kurios nenori rinktis ir prisiimti atsakomybės už savo sprendimų pasekmes – ir jos netiesiogiai pasirenka: susiranda gydytoją, pasirašo po skiriamomis procedūromis, dažnai (deja) dar ir papildomai susimoka…

Aš savo sprendimo nelaikau ypatingu. Tiesiog galvoju (o po ilgų medicinos studijų ir darbo klinikoje iš dalies ir žinau), kad visur gali būti labai pavojinga, jei sutrikdoma fiziologinio proceso eiga, jei būklė neanalizuojama individualiai, o pagal kažkokią rutiną… Ligoninėje tokių trukdymų daugiau, todėl normaliam gimdymui saugiau vykti ne ligoninėje.

Tokia mano asmeninė nuomonė. Įžiūrėti „nenormalumą“ ir kreiptis pagalbos – jau atskira problema, ji turėtų būti atidžiai sprendžiama. Ir, aišku, tokiam kaip maniškis sprendimui būtinas esminis dėmuo – moters noras gimdyti be gydytojų ir intervencijų. Dar labai svarbi ir teisinė tvarka. Jos reikia. Lietuvoje, nors gimdyti namuose nedraudžiama, tačiau nėra licencijuojama ar kažkaip kitaip reguliuojama prižiūrinčio asmens veikla. Tai kelia atsakomybės, apmokėjimo ir kitokių problemų. Ir dar labiau atsijoja naminių gimdymų skaičių. Aš mąstau, kad sprendimas gimdyti ne ligoninėje yra visiškai normalus, nors ir nedažnas. Gaila, kad pas mus tokios moterys stumiamos „į apkasus“.

–        Grįžkime prie gimdymo centrų Amerikoje. Kuo tiksliau jie skiriasi nuo ligoninių? Kas juose dirba?

–        Tai ypatinga įstaiga (apsilankykite jos svetainėje internete, dar sykį nuoroda: http://www.birthcenterofgainesville.org). Tokie centrai paprastai įkuriami ligoninės nenorintiems ar neišgalintiems sau leisti žmonėms, juose griežtai atsisakoma daryti nėštumo nutraukimus, tačiau teikiama visa kita moterų sveikatos priežiūra, konsultuojama intymaus gyvenimo klausimais, dalinami kontraceptikai, išrašomi kiti reikalingi medikamentai – tai tokia mini ambulatorija.

Kaip opozicija yra „planuotos tėvystės“ („planned parenthood“) centrai – kur daugiausia ir atliekama nėštumo nutraukimų (procedūra pigesnė ir paprastesnė nei ligoninėje) ir teikiamos moters sveikatos priežiūros paslaugos. Šių dienų rinkoje ir šiuolaikinėje ambicingų studenčių – karjerisčių visuomenėje „planuotos tėvystės“ centrai tikrai gausiau lankomi. Tačiau motinystės centrai, sakyčiau, konkurencija nesidomi ir visada turi savo lankytoją – dažniausiai tai nepasiturinti, kartais – natūralaus gimdymo ieškanti moteris. Pastarųjų nedaug – sako, savo noru gimdymą be medicininio įsikišimo Amerikoje renkasi tik apie 4 proc. moterų. Neturiu tikslių duomenų. Visgi kiekviename didesniame, ypač akademiniame mieste toks centras yra.

Nuo valstijos priklauso ir reikalavimai priimančiai akušerei, bet visur yra galimybė gimdyti namuose, jei tenkinamos sąlygos: atstumas iki ligoninės ne daugiau kaip dvidešimt minučių, nėštumo eiga normali, numatomas normalus gimdymas ir t.t.

Mano atveju, kai tinkamų namų neturėjome, jaukus motinystės centras idealiai tiko. Jame yra keletas gimdymo kambarių.

–        Kokią įrangą centrai turi, kaip atrodo  tie gimdymo kambariai?

–        Kambariuose, kurie įrengti kaip paprasti viešbučio kambariai, nėra medicininės įrangos. Akušerės naudoja nešiojamą tonų registravimo aparatą, turi deguonies balioną naujagimiui gaivinti, turi siuvimo ir kitų žaizdų tvarkymo priemonių, turi ir oksitocino, kuriuo kartais naudojasi gimdai sutraukti gimdymo pabaigoje. Gali pastatyti lašelinę, suleisti vaistų, paimti mėginius tyrimams.

Vienas svarbiausių gimdymo tokiame centre bruožų – gimdymas neskatinamas, nenuskausminama vaistais, nenaudojamas vakuuminis ekstraktorius, nekerpama tarpvietė, vaisiaus vandenys nuleidžiami tik visai gimdymo pabaigoje (jei nenubėga patys) – man taip buvo.

–        Ar galėjai pasirinkti akušerę, kuri pasitiks naują gyvybę?

–        Gimdymų tame centre paprastai ne daugiau nei vienas per dieną, akušerės dirba slenkančiu grafiku (kaip ir įprasta gydymo įstaigose), tačiau jos tik kelios – tai per nėštumo priežiūros vizitus susipažįsti puikiai su visomis, mano atveju, trimis, akušerėmis ir gimdymui prasidėjus, patenki pas tą, kuri budi. Dažnai padeda ir visur dalyvauja ir keletas studenčių (ne visada).

–        Kokiai nėštumo eigai esant motinystės centrai nepriimtų gimdyvės, kaip vyksta bendradarbiavimas su ligoninėmis?

–        Akušerės turi kuruojantį gydytoją, su kuriuo dar nėštumo priežiūros metu nuolat konsultuojasi ir kartais parodo savo gimdyves. Man su gydytoju susitikti neteko, tačiau buvau pasiųsta atlikti echoskopijos (akušerei pasirodė, kad daugoka vandenų – bet tai nepasitvirtino). Dar vieną, savavališką echoskopiją buvau pasidariusi Lietuvoje.

Jei tik prireikia gimdymą skatinti, jei įtariama infekcija, jei gimdymas stringa – moteris pervežama ligoninėn. Tačiau prireikus važiuoti į ligoninę, kviečiama paprasta „greitoji“ (ji nebudi prie durų, kaip kai kas galvoja), nuvykus, patenkama į priėmimo skyrių ir atliekamos įprastos priėmimo procedūros (nepasitinka niekas kažkaip ypatingai).

–        Kaip dėl įvairių tyrimų?

–        Nėštumo metu darė tyrimų – paprastų: kraujo, šlapimo, tikrino, ar yra susiformavęs imunitetas raudonukei. Iki pat gimdymo pradžios, kai atvažiavau jausdama sąrėmius, mano gimdos kaklelį žiūrėjo vieną kartą, pačioje  nėštumo pradžioje. Prieš gimdymą niekas rankų nekaišiojo. Priėmė gimdymą lovoje, jos taip įpratusios, o man tiko. Persirengė savo „pižamomis“ prieš pat užgimimą, naudojo pirštines, guminę kriaušytę atsiurbimui iš naujagimio kvėpavimo takų. Dar paties gimdymo metu pripūtė ir pripildė didelį baseiną…

–        O kada po gimdymo iš motinystės centro įprasta važiuoti namo?

–        Išrašo namo per šešias valandas po gimdymo, ne vėliau. Tai svarbi sąlyga. Jei norėtumėt ilgesnės priežiūros – reiktų kreiptis kitur. Tokia ar panaši tvarka ir kituose gimdymo centruose. Merginos juokėsi: beveik kaip namie, tik kad mes skalbiniais pasirūpinsime. O skalbinių susidaro. Lovoje (dvigulėje, paprastoje) įtiestas plastikinis patiesalas, tai lieka sausas bent čiužinys. Interjeras paprastas, net kaimiškas, sakyčiau. Vonia ir tualetas šalia, patogu.

–        Kokia tokių centrų statistika? Kiek moterų pagimdo natūraliai, sklandžiai? Kiek atvejų, kai  moteris turi važiuoti į ligoninę pratęsti gimdymą arba iš karto po jo?

–        Yra keletas mokslinių tyrimų apie tai, kad gimdymas be intervencijų sukelia didesnį gimdyvių pasitenkinimą, didesnė tikimybė pagimdyti gimdymo takais ir be skatinimo, didesnė tikimybė žindyti iki pusės metų ir pan. (Štai šiame straipsnyje apžvelgtos kelios studijos: http://summaries.cochrane.org/CD000012/alternative-versus-conventional-institutional-settings-for-birth).

Visgi, statistikos pririnkti sunku – dažnai gimdymai vykstantys „naminėms“ sąlygoms yra iš esmės kitokie. Negalima sulyginti daugelio dalykų, nes gimdymui namuose tenka tik „normalūs“ atvejai, naudojamos kitokios pagalbos priemonės ir metodai.   Akivaizdu, kad mokslinio pagrindimo naminio ar neligoninės aplinkos gimdymo saugumui pagrįsti trūksta ir trūks. Bet tai nėra vienintelis faktorius, dėl kurio tokios sąlygos pasirenkamos.

–        Kada  galutinai apsisprendėte, kad pirmasis jūsų vaikas gims būtent Gainesvillio gimdymo centre? Tai, kad sąrėmius pajutai likus kelioms dienoms iki numatytojo gimdymo termino, nesukėlė naujų klausimų?

–        Kai jau nusprendžiau gimdyti Amerikoje, tai tvirtai žinojau, kad esant palankioms aplinkybėms gimdysiu tokiame centre. Mūsų miestelyje buvo tik du – rinktis buvo nesunku. Kur labiau patiko akušerės. Asmeninis kontaktas pirmą dieną, kai daroma „ekskursija“ suveikė.

Dukra pasibeldė tik atšventus Naujuosius, penkiomis dienomis anksčiau – bet tai man atrodė visiškai normalu. Nėštumo metu skyrė echoskopiją – ji nerodė jokių problemų, tai sprendimo nekeitėme. Pirmeigą akušerė spėjo apčiuopusi – jai tai irgi nekėlė abejonių. Viskas buvo aišku, kai dabar pagalvoju. Tačiau, žinoma, nerimo buvo.

–        Papasakok apie gimdymo pradžią, kada vykote į motinystės centrą? 

–        Sausio pirmą, pavakariais pajutau reguliarius, neskausmingus sąrėmius. Visą vakarą ir naktį jie tesėsi,  buvo gana dažni, bet miegoti leido. Paryčiais ėmė skaudėti kaip reikiant. Tempiau ilgokai, neskubėdama ruošiausi (nors vežtis reikėjo tik tai, ko pati nori – muzikos ir šokolado pasiėmėm, kažkokią drapanėlę, vakarienę paskui anyta atvežė, jau po gimdymo). Tik sulaukusi padoraus ryto, pribuvėją krutinau. Atvykome į darbą kartu su visu centro personalu. Atsivėrimas buvo 6 centimetrai. Visai nieko…

–        Kaip viskas vyko toliau – ką darė akušerė per sąrėmius, ar šalia buvo vyras? Ar gimdymo metu kilo minčių, kad gali reikėti vykti į ligoninę?

–        Akušerė ateidavo retai, prileido vandens pripučiamą baseiną, patikrindavo širdies tonus kartą per valandą, keletą kartų tikrino gimdos kaklelį. Jis jau vidurdienį buvo pasirengęs. O vaikas vis tiek aukštai. Tai aš beveik šešias valandas „įkalbinėjau“ jį leistis. Gulėjau, sėdėjau, plūduriavau, vaikščiojau. Sąrėmiai nedingo, skaudėjo, tik niekaip nesiartino tas noras stumti. Kažkuriuo momentu, pagalvojau „nebegaliu“ (prisiminiau, kad tai dažniausiai žymi perėjimą į išstūmimo fazę)… Tada ir apie ligoninę pagalvojau – maniau, jau nebesiterlios su manimi… Buvo sunkoka, bet skausmas po penkerių metų gerokai pasimiršo. Gal tiksliau, visiškai.

–        Ar akušerė kaip nors padėjo mažinti skausmą? Kaip minėjai, ji negalėtų pasiūlyti nuskausminimo medikamentais?

–        Taip, nes nuskausminimas vaistais iškart gimdymą perkelia į „reguliuojamo“ gimdymo kategoriją, jų (ir mano) supratimu, ir automatiškai – į ligoninę.

Masažuoti ir kvėpuoti pamoko. Nieko ypatingo man nesiūlė… Galvutei užgimstant jos naudoja karštus šlapius rankšluosčius ir alyvuogių aliejų. Neatrodė, kad labai padės. Bet gal kiek padėjo.

–        Ką prisimeni iš pačių svarbiausių minučių, koks buvo jūsų susitikimas su dukryte?

–        Prisimenu labai aiškiai. Prieblandą, skausmą, vaiką kaip kirminėlį man ant pilvo, lyties neapsižiūrėjimą iš karto (tai kas gi ten gimė?), verksmo nebuvimą (ji neverkė), žvilgsnį, begalinį-begalinį pasitenkinimo jausmą. Ramybę. Aukščiausią palaimą. Tai nepamirštama. Ačiū, kad nupūtėt dulkes.

–        O kada vaikutį apžiūrėjo akušerė? Ar svėrė, matavo, tikrino refleksus? Beje, ar tokiame centre vėliau atliekami skiepai ir panašios procedūros?

–        Akušerė apžiūrėjo kai dukrelė pažindo, po gero pusvalandžio turbūt. Placenta jau užgimė, vyras virkštelę nukirpo. Tada tik pasvėrė tokiu kaip mūsų  kaime naudoja „bezmėnu“. Keistai. Gal kad ant lovos, nereiktų nunešti? Kilstelėjo nuo lovos šalia pat manęs palutės kampus ant kilpos sunėrusi… Tik užgimus kriaušele atsiurbė skysčius iš kvėpavimo takų. Skiepų jie nedaro pirmą dieną. Akių plauti ir vitamino K leisti siūlė labai neįkyriai. Paklausė širdelės. Apgar balų „nedalino“. Pasakė, kad tokie vaikai visada gautų mažiau, nes jiems nepliaukšima per užpakalį ir pan. Maniškė irgi ilgokai atrodė violetinė. Ypač toje prieblandoje. Bet valgė, kuitėsi, muistėsi, atrodė gražutė. Ūgį pamatavo. Refleksų ne, kiek pamenu. Buvom kaip namie, o akušerė – pribuvėja  – kaip svečias. Vis klausė, ar gali tą ar aną daryti.

–        Pačios savijauta: ar buvo plyšimų, ar reikėjo akušerės pagalbos po gimdymo – tiek pirmosiomis valandomis, tiek vėliau? Ar ji konsultuoja ir žindymo klausimais?

–        Jaučiausi gerai, toks dvasinis pakilimas buvo apėmęs, kad fizinio skausmo beveik nesijautė. Buvo nežymus nubrozdinimas. Uždėjo siūlę, rodos, vieną ar dvi… Pasiūlė ir palydėjo dušan. Vakarieniavom beveik kartu, jaukiai tame kambarėlyje, tik aš – lovoje. Akušerė, jos pagalbininkė, mes su vyru, anyta… Akušerė atvyko kitą dieną aplankyti manęs į namus. Ne naujagimio, nes juo jau perėmė rūpestį pediatras. Žindyti mokė, bet kadangi mums sekėsi – tai ne intensyviai. Šiaip akušerė buvo nekalbi, bet labai atidi. Pirmas įspūdis – atšiauri, paskui kaip mat sušilo ir išsilydė gimdymo šviesoje. Susidraugavome tam vakarui kaip reikiant. Pasidomėjo mano apgamu (gal reiktų patirti – rekomendavo), paklausė, kaip ruošiamės kitus nėštumus planuoti, saugotis… Žodžiu, kaip mama – pasirūpino. Net kojas po dušo nušluostė, kad aš nesugriūčiau besilenkdama. Vyras gi vaiką tuo metu čiūčiavo.

–        Ir greitai – namo?

–        Namo išvykome praėjus lygiai šešioms valandoms po gimimo. Mums buvo kaip tik to laiko – pasibūti, nusiprausti, pavalgyti… Iki mašinos ėjau prilaikoma, sukosi galva. Bet labai norėjau namo. Vaiką būtinai turėjome prisegti į automobilinę kėdutę, kitaip neišleistų… Išdavė lapelį, su kuriuo per artimiausias tris dienas turėjom pasirodyti kokiam nors pediatrui. Rekomendavo kokiam. Pasirodėm ir labai maloniai mus tikrino. Paėmė kraujo genetinėms ligoms nustatyti (kaip ir Lietuvoje). Nusiuntė tikrinti klausos (JAV tai daroma pirmą mėnesį, kad kuo anksčiau nustatyti defektą, jei yra). Viskas…  

–        Dar minėjai, kad skiriasi gimdymo kainos ligoninėje ir tokiame centre – koks tas skirtumas?

–        Skirtumas didelis. Tuo metu buvo dvigubai pigiau. Grubiai skaičiuojant: mano gimdymas su visa perinataline priežiūra kainavo 3 tūkst. dolerių, ligoninės gimdymo (tik gimdymo) kainos prasideda nuo 5 tūkst., cezario pjūvio operacijos – nuo 10 tūkst. dolerių. Kai viską dengia draudimas, lyg ir nesvarbu. Bet man vis tiek svarbi kainos logika – nesinori mokėti didelių pinigų už kelioliką valandų savo skausmo, net jei ne iš nuosavos kišenės…

Be to, gimdymo centrai dažnai pasiūlo lanksčių išsimokėjimo schemų, paramos iš įvairių šalpos fondų. Čia dažnai ateina moterys be draudimo, jaučiasi tokia palaikymo nuotaika. O ligoninėje pirmas klausimas būna: koks draudimas, duokit dokumentą, mokėkit priemoką… Nors gimdymo centrai gauna pinigų iš draudimo arba pačių pacientų kaip ir kitos akredituotos gydymo įstaigos, dažnai patiria sunkumų, nes teikia pagalbą ir neturintiems draudimo, pinigų.

–        Baigiant mūsų susirašinėjimą – ar įsivaizduotum tokius centrus Lietuvoje?

–        O taip. Jau yra minimalios invazijos gimdymo skyrius Klaipėdoje. Tokių reiktų prie kiekvienų gimdymo namų didesniuose miestuose. Ir galbūt, paaiškėjus poreikiui, atskirai nuo ligoninės, paprastesnėse  patalpose. Tai būtų racionaliau dėl daugybės priežasčių.

Jei skaičiuotume valstybės pinigus – tai ir dabar pagrindinį darbą dažnai nudirba akušerės, o gydytojai akušeriai-ginekologai tikrai ne visada būna reikalingi. Jų gimdymo priežiūroje reiktų žymiai mažiau (taip pat ir išlaidų iš valstybės, ir pačių mamų kišenių). Akušerės licenziją, išklausius keletą mokymų (gal iš pradžių Olandijoje ar pan.), įgijus patirties, galima būtų praplėsti ir leisti drąsiausioms priimti gimdymus namuose, su savo (gerai parengtu ir apgalvotu) priemonių lagaminėliu. Tokių drąsuolių tikrai atsirastų, jų ir nereikia daug. Keleto. Lietuvoje tokia opozicinė sistema praktiškai jau veikia – reikia tik ją pripažinti ir aprašyti įstatymuose. O pasaulis jau seniai taip daro.

Ir dar: laikas pasveikti nuo ydingo galvojimo, kad gimdymas yra bausmė, komplikacijų šaltinis, baisiai sudėtingas procesas ir vargas. Jis paprastas (nes kūnas žino, ką reikia daryti) ir geriausiai vyksta, kai netrikdomas. Jis dažniausiai puikiai pavyksta, jei neskubi, turi mielą pagalbininkę ir žinai, ko tikėtis. Gimdymas – tai didžiulė laimė ir dovana moteriai. Ją turime sau įteikti nesugadintą. Mūsų kūnai, samonė ir pasamonė moka gimdyti, tik turime jiems leisti.

–        Ačiū, kad pasidalinai savo istorija.

© “Gimimas LT” inf.

Foto: pirmosios akimirkos su dukrele. Rūtos Aldonytės asmeninio albumo nuotrauka.