Neoficialus vertimas

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA TERNOVSZKY PRIEŠ VENGRIJĄ

(Pareiškimo Nr. 67545/09)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2010 m. gruodžio 14 d.

GALUTINIS

14/03/2011

Šis sprendimas tapo galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi tik redakcinio pobūdžio pakeitimai.

 

Byloje Ternovszky prieš Vengriją

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:

Pirmininkės Françoise Tulkens, 
teisėjų
 Danutės Jočienės, 
 Dragoljub Popović, 
 András Sajó, 
 Nona Tsotsoria, 
 Kristina Pardalos, 
 Guido Raimondi, 
ir Skyriaus kanclerio Stanley Naismith,

 

po uždaro posėdžio 2010 m. lapkričio 23 d.

skelbia šia data priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Vengrijos Respubliką pradėjo Vengrijos pilietė Anna Ternovszky (toliau – Pareiškėja), 2009 m. gruodžio 15 d. Teismui pateikusi pareiškimą (Nr. 67545/09) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį.

 

2. Pareiškėjai atstovavo Budapešte praktikuojantis advokatas p. T. Fazek. Vengrijos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo atstovas p. L. Höltzl iš Viešojo administravimo ir teisingumo ministerijos.

 

3. Pareiškėja, remdamasi Konvencijos 8 ir 14 straipsniais, tvirtino, kad aplinkybė, jog jai – kitaip nei norinčioms gimdyti sveikatos priežiūros įstaigose – pagal galiojančius Vengrijos įstatymus negalėjo būti suteikta tinkama profesionali pagalba gimdant namie, prilygsta diskriminacijai ir pažeidžia jos teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

 

4. 2010 m. sausio 25 d. Antrojo skyriaus pirmininkė nusprendė perduoti skundą Vyriausybei. Taip pat buvo nutarta tuo pačiu metu spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir esmės (29 straipsnio 1 dalis).

 

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

5. Pareiškėja, gimusi 1979 m., gyvena Budapešte.

 

6. Pareiškimo pateikimo metu Pareiškėja buvo nėščia ir ketino gimdyti ne ligoninėje ar gimdymo centre, o namuose. Tačiau pagal Vyriausybės potvarkio Nr. 218/1999 (XII.28.) 101(2) skyrių bet kuris sveikatos priežiūros specialistas, padėdamas gimdyti namie, rizikuoja užsitraukti administracinę atsakomybę. Iš tikrųjų per kelerius pastaruosius metus įvyko bent vienas tokio pobūdžio teisminis procesas. Pareiškėjos nuomone, kol Vengrijoje nėra išsamaus teisinio reguliavimo dėl gimdymo namuose, šis potvarkis iš esmės atgraso sveikatos priežiūros specialistus nuo pagalbos norinčioms gimdyti namuose suteikimo.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ

7. Konstitucija nustato:

70/D straipsnis

„(1) Kiekvienas  Vengrijos Respublikos teritorijos gyventojas turi teisę į didžiausią įmanomą fizinės ir psichinės sveikatos lygį.

(2) Vengrijos Respublika šią teisę turi įgyvendinti per darbo saugos ir sveikatos apsaugos institucijas, pasitelkdama sveikatos priežiūros ir reguliarios fizinės veiklos galimybių organizavimą, taip pat saugodama urbanistinę ir gamtinę aplinką.“

70/E Straipsnis

„(2) Vengrijos Respublika turi įgyvendinti teisę į socialinę paramą, ir tai daryti per socialinės paramos ir socialinių institucijų sistemas.“

 

8. 1997 m. Sveikatos apsaugos akto 15(1) skyrius nustato, kad asmens apsisprendimo teisė gali būti varžoma tik įstatymu numatytais atvejais. Pagal 15(2) skyrių, pacientas turi teisę laisvai rinktis – sutikti, kad jiems būtų atliktos tam tikros gydomosiomis procedūros, arba jų atsisakyti. Pagal 20(1) skyrių, veiksnus pacientas gali atsisakyti gydymo, išskyrus tuos atvejus, kai tai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai ar gyvybei.

 

9. Pareiškimo pateikimo ir svarstymo laikotarpiu galiojančio Vyriausybės potvarkio Nr. 218/1999 (XII.28.) 101(2) skyrius numato baudą iki 100 000 Vengrijos forintų bet kuriam sveikatos apsaugos specialistui, praktikuojančiam profesinę veiklą be licencijos arba praktikuojančiam šią veiklą nesilaikant licencijoje ar įstatyme numatytų taisyklių.

 

10. 2009 m. gruodžio 14 d. įsigaliojęs Aktas Nr. CLIV, tikslinantis tam tikrus su sveikatos apsauga susijusius aktus, numato:

59(1) skyrius

„1997 m. Sveikatos apsaugos akto 247(1) skyrius bus papildytas šiomis nuostatomis:

„(v) Vyriausybė [potvarkiu] nustatys profesinės pagalbos gimdymo ne stacionare taisykles ir priežastis, paneigiančias tokio gimdymo galimybę.“

 

III. PASAULIO SVEIKATOS ORGANIZACIJOS REKOMENDACIJA (WHO/FRH/MSM/96.24)

11. Normalaus gimdymo priežiūros praktinis vadovas (Techninės darbo grupės pranešimas)

2.4 Gimdymo vieta

„… Nors tinkamai įvertinti riziką gali ir apmokyti gimdymo priežiūros specialistai, į šiuo vertinimu pagrįstą jų nuomonę apie tai, kur reiktų gimdyti, atsižvelgiama ne visada. Moteris nuo aukštesniojo lygio sveikatos priežiūros įstaigų atgraso daug veiksnių. Tarp jų – gimdymo ligoninėje kaina, nepažįstamos priemonės, netinkamas personalo požiūris, apribojimai šeimos nariams dalyvauti gimdyme ir būtinybė gauti kitų asmenų (dažniausiai – sutuoktinių) sutikimą prieš sutinkant su priežiūra institucijoje… Dažnai moterys, kurių nėštumas didelės ir labai didelės rizikos, nesijaučia blogai ar nejaučia ligos požymių ir todėl gimdo namie, padedant šeimos nariui, kaimynui ar AGPS.

Tačiau teisingai gimdymo priežiūrai reikia tam tikro svarbaus pasiruošimo. Pavyzdžiui, turi būti užtikrintas priėjimas prie transporto priemonės, kuri esant reikalui nugabentų gimdyvę į priežiūros centrą. Tai reiškia, kad vietose, kur transportas yra problema, jam organizuoti reikia bendruomenės dalyvavimo ir finansų.

Kai kurių išsivysčiusių šalių ligoninėse ar už jų ribų veikia gimdymo centrai, kuriuose mažos rizikos nėštumo moterys gali gimdyti jaukioje aplinkoje, su pirmine priežiūra, dažniausiai suteikiama akušerių. Juose dažniausiai nėra naudojama elektroninė vaisiaus stebėjimo, gimdymo skatinimo aparatūra ir vengiama analgetikų. Paruoštas išsamus pranešimas apie gimdymo centrų JAV darbą, apibūdinantis priežiūrą ligoninėse esančiuose arba joms nepriklausančiuose alternatyvaus gimdymo centruose. Akušerių darbo tyrimai Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ir Švedijoje parodė, kad moterys daug labiau patenkintos tokia priežiūra nei standartine priežiūra stacionare. Intervencijų – ypatingai akušerinio nuskausminimo, gimdymo skatinimo ar palengvinimo – buvo mažiau. Gimdymo rezultatai ryškiai nesiskyrė nuo gydytojų vadovaujamų gimdymų, nors kai kuriuose tyrimuose akušerių vadovaujamuose priežiūros modeliuose pastebėtas nežymiai aukštesnis perinatalinis mirtingumas.

Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse dėl nepasitenkinimo priežiūra ligoninėse nedidelės moterų ir gimties pagalbininkų grupės perėjo prie gimdymo namie, dažnai daugiau ar mažiau konfrontuojant su oficialiąja sveikatos apsaugos sistema. Statistinė informacija apie šiuos gimdymus negausi. Mokslinio tyrimo Australijoje duomenys leidžia manyti, kad mažos rizikos nėštumų atrinkimas pasiteisino tik iš dalies. Planuotai gimdant namuose, pervežimų į ligonines ir akušerinių intervencijų buvo mažai. Perinatalinis mirtingumas ir naujagimių sergamumas taip pat buvo nedidelis, bet nebuvo pateikti duomenys apie prevencinius veiksnius.

Olandija yra išsivysčiusi šalis, kurioje egzistuoja oficiali gimdymo namuose sistema. Gimdymų namuose skaičius skirtinguose regionuose ir net didžiuosiuose miestuose gerokai skiriasi. Tačiau perinatalinio mirtingumo tyrimas neparodė jokio ryšio tarp regioninių hospitalizavimų gimdymo metu ar regioninio perinatalinio mirtingumo skaičių. Gelderlando provincijoje atliktame tyrime palyginti gimdymų namie ir ligoninėse „akušeriniai padariniai“. Rezultatai leidžia manyti, kad moterys, gimdančios pirmą kartą ir esant mažai rizikai, namie gali gimdyti taip pat saugiai, kaip ir ligoninėje. Ne pirmą kartą ir esant mažai rizikai gimdančių moterų gimdymo namuose rezultatai buvo ryškiai geresni nei gimdymo ligoninėje. Nebuvo jokių požymių, kad šią nėščių moterų priežiūros sistemą galima būtų pagerinti stiprinant gimdymo medicininę pusę.

Tad kur reiktų gimdyti? Galima drąsiai sakyti, kad moteris turėtų gimdyti ten, kuri ji jaučiasi saugiai, ir tik su tiek priežiūros, kokią tik įmanoma saugiai pasiekti. Žemos rizikos nėščiajai tai gali būti namai, nedideli gimdymo namai, miesto gimdymo centras ar didelės ligoninės akušerijos skyrius. Tačiau bet kuriuo atveju tai turi būti vieta, kurioje visa priežiūra ir dėmesys yra sutelkti į gimdyvės poreikius ir saugumą, ir būti kiek įmanoma arčiau jos pačios namų ar kultūros. Jei gimdymas vyksta namuose ar nedideliame periferiniame gimdymo centre, į pasiruošimą gimdymui turi įeiti ir planas, kaip atsitikus nenumatytiems atvejams patekti į tinkamai parengtą sveikatos priežiūros instituciją.“

TEISĖ

I.  TARIAMAS KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

12. Pareiškėja skundėsi, kad neaiškus gimdymo namuose reguliavimas atgrasė sveikatos apsaugos specialistus nuo pagalbos jai gimdant namie, o tai prilygsta diskriminacinio pobūdžio ribojimą Pareiškėjos teisės į privataus gyvenimo gerbimą įgyvendinimą. Pareiškėja rėmėsi Konvencijos 8 ir 14 straipsniais. Vyriausybė šį teiginį ginčijo.

 

13. Teismas mano, kad šis skundas tinkamas nagrinėti tik pagal 8 straipsnį, kuris nustato:

„1 Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus… gyvenimas…

2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

 

A. Priimtinumas

14. Teismas pažymi, kad pareiškimas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Teismas taip pat pastebi, kad pareiškimas nėra nepriimtinas bet kokiu kitu pagrindu. Todėl pareiškimas pripažįstamas priimtinu.


B.  Esmė

1. Šalių teiginiai

a. Vyriausybė

15. Vyriausybė visų pirma pastebėjo, kad pareiškimas neparodė nieko, kas leistų Teismui nuspręsti, ar pareiškėja asmeniškai ir tiesiogiai nukentėjo dėl ginčijamo gimdymo namuose reguliavimo trūkumo. Tai yra, ar ji gimdė namuose be tinkamos specialistų pagalbos ir ar už tai susidūrė su sankcijomis. Šis neaiškumas paverčia bylą actio popularis.

 

16. Vyriausybė toliau teigė, kad apsisprendimo teisė pagal 8 straipsnį nereiškia pozityvaus įpareigojimo plėsti pasirinkimo galimybių sveikatos apsaugos sistemoje. Bet kuriuo atveju teisė į apsisprendimo laisvę gali būti apribota Susitariančiųjų Šalių nuožiūra. Ten, kur tai susiję su ypatingai svarbiu asmens gyvenimo ar tapatybės aspektu, Šaliai suteikta nuožiūros teisė yra apribota. Tačiau srityse, kuriose dėl šio intereso santykinės svarbos arba dėl tinkamiausių jo apsaugos būdų aiškaus Europos Tarybos valstybių narių sutarimo nėra, ši teisė yra platesnė – ypatingai kai susijusi su jautriais etiniais ar moraliniais klausimais. Taip pat gana plati nuožiūros teisė palikta tada, kai Šalis turi pasiekti pusiausvyrą tarp konkuruojančių privačiųjų ir visuomeninių interesų ar Konvencijos teisių. Šios aplinkybės tiko ir nagrinėjamam atvejui. Daugumoje ES valstybių narių gimdymas namuose remiamas ar reguliuojamas nebuvo, kaip ir nebuvo aiškaus sutarimo, kaip suderinti motinos teisę gimdyti namie ir vaiko teisę į gyvybę ir sveikatą bei konkrečiai į saugų gimimą.

 

17. Vyriausybė taip pat pareiškė, kad Vengrijoje egzistuoja profesinis sutarimas, kad gimdymas sveikatos apsaugos institucijoje saugesnis nei gimdymas namuose. Nepaisant to, 1997 m.pasikeitus įstatymams pastarasis nebebuvo draudžiamas, atsižvelgiant į motinos apsisprendimo teisę. Tačiau dėl gimdymo namuose rizikos jis taip pat nebuvo ir skatinamas ar remiamas. Sveikatos apsaugos specialistai, raginantys nesaugiai gimdyti namie, peržengiantys savo licencijos ribas ir nesilaikantys savo profesijos normų, gali būti patraukti administracinėn atsakomybėn. Vis dėlto statistika neparodė, kad ši nuostata būtų atgrasiusi motinas nuo gimdymo namie: 2008 ir 2009 metais kasmet vyko apie 150 suplanuotų gimdymų namie, ir buvo pradėtas tik vienas su tuo susijęs administracinis procesas. Nėra jokio pagrindo manyti, kad įstatymai akušerinės priežiūros specialistus būtų atgrasę nuo pagalbos suteikimo toms, kurioms jos reikėjo, kad reikalingai pagalbai gauti būtų trukdęs teisinio reguliavimo trūkumas ar kad egzistuotų teisinės kliūtys moterims gimdant įgyvendinti savo apsisprendimo teisę.

 

18. Vis dėlto pastaraisiais metais yra buvę keletas atvejų, kai gimdymai namuose su sveikatos apsaugos specialistų pagalba baigėsi ligoninėse arba jų padarinys buvo kūdikio mirtis ar rimta trauma. Šie nelaimingi atvejai paskatino kurti konkrečias teisines normas. 2009 m. gruodžio 14 d. Parlamentas priėmė aktą, įgaliojantį Vyriausybę reglamentuoti gimdymą už sveikatos priežiūros įstaigų ribų. Šis reglamentavimo procesas tuo metu jau buvo vykdomas. Apibendrinant, Vyriausybė padarė išvadą, kad reguliavimo šiuo periodu nebuvimas neprilygo Pareiškėjos apsisprendimo teisės pagal Konvencijos 8 straipsnį pažeidimui.

b. Pareiškėjas

19. Pareiškėja teigė, kad, nepaisant vykstančio reglamentavimo proceso, gimdymo namuose klausimas dar nebuvo reguliuojamas. Vyriausybės potvarkio Nr. 218/1999. (XII.28.) 101 skyriuje esanti taisyklė reiškė nepagrįstą, tačiau tikrą grėsmę sveikatos priežiūros specialistams, norintiems teikti pagalbą gimdančioms namuose.

 

20. Pareiškėja taip pat pabrėžė, kad sąmoningas gimdymo sąlygų pasirinkimas iš esmės yra klausimas, priklausantis savarankiško apsisprendimo ir asmeninio gyvenimo sričiai, o ne tik akušerijos problema. Šis pasirinkimas negali būti kategoriškai atmestas vien tik vaiko apsaugos sumetimais, nes nėra įrodyta, kad gimdyti namuose rizikingiau nei gimdyti sveikatos priežiūros įstaigoje. Pareiškimo tikslas – užtikrinti nevaržomą teisę gimdyti namie, kai gimdyme padedantys specialistai už pagalbą nesulaukia sankcijų, ir tuo pačiu egzistuoja galimybė komplikacijų atveju kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą. Pareiškimu nebuvo siekiama reikalauti papildomos infrastruktūros, alternatyvių medicininių paslaugų ar užkrauti neracionalios finansinės naštos sveikatos apsaugos sistemai. Galiausiai, remiantis su šiuo klausimu susijusia Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacija (žiūrėti aukščiau esantį 11 punktą), Pareiškėja pabrėžė, kad gimdymas namuose ir ligoninėje yra lygiavertės alternatyvos, ir kad sąmoningas būsimos mamos sprendimas turi būti gerbiamas.

2. Teismo vertinimas

a. Aukos statusas

21. Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės poziciją dėl to, kad, nesant konkrečių veiksmų Pareiškėjos nenaudai, pareiškimas turėtų būti priskiriamas actio popularis. Vis dėlto bylos aplinkybės rodo, kad pateikdama pareiškimą Pareiškėja jau laukėsi ir buvo linkusi gimdyti namie. Šiomis aplinkybėmis Teismas yra įsitikinęs, kad Pareiškėja turi teisę pretenduoti į teisių pažeidimo pagal Konvencijos 8 straipsnį aukos statusą, remiantis vien tik ginčijamų įstatyminių normų egzistavimo faktu, net jei ir nebuvo taikomi konkretūs veiksmai (žiūrėti Open Door and Dublin Well Woman v. Ireland, 29 October 1992, § 44, Series A nr. 246-A).

b. Ribojimo faktas

22. Toliau reikia nuspręsti, ar ginčijamos įstatyminės normos apsunkina teisių, garantuojamų pareiškėjai 8 straipsnio 1 dalyje, įgyvendinimą. „Privatus gyvenimas“ yra plati sąvoka, į kurią įeina inter alia individo fizinės ir socialinės tapatybės dimensija, įskaitant teisę į asmens autonomiją, asmens tobulėjimą/raidą ir santykių su kitais žmonėmis bei išoriniu pasauliu kūrimą ir vystymą (žr. Pretty v. the United Kingdom, nr. 2346/02, § 62, ECHR 2002-III). Į šią savoką įeina ir teisė pasirinkti: būti arba nebūti tėvu (Evans v. the United Kingdom [GC], nr. 6339/05, § 71, ECHR 2007-IV). Į laisvės savoką įeina ir jos įgyvendinimo būdo pasirinkimas. Asmeninės autonomijos savoka yra esminis principas, kuriuo remiasi 8 straipsnio garantijų interpretacija (cf. Pretty, loc. cit.). Dėl to teisė nuspręsti tapti tėvu apima teisę pasirinkti tapimo tėvu aplinkybes. Teismas yra įsitikinęs, kad šios nuostatos kontekste gimdymo sąlygos neginčijamai priklauso žmogaus privataus gyvenimo sferai, ir Vyriausybė šio klausimo neužginčijo. Teismas pastebi, kad Pareiškėjai nebuvo tiesiogiai užkirstas kelias gimdyti namie. Ir vis dėlto į sprendimą gimdyti namuose įprastomis aplinkybėmis įeina ir sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimas – šios prielaidos neginčija nė viena iš suinteresuotų šalių. Teismo požiūriu įstatymai, kurie gali turėti atgrasomąjį poveikį šios srities specialistams, kitu atveju linkusiems suteikti reikiamą pagalbą, prilygsta ribojimui būsimoms motinoms, tokioms kaip Pareiškėja, įgyvendinti teisę į asmeninį gyvenimą.

 

c. Įstatymų numatyta tvarka/Pagal įstatymą (In accordance with the law)

23. Tam, kad aukščiau minėtas „ribojimas“ neprilygtų 8 straipsnio pažeidimui, jis visų pirma turi būti „nustatytas įstatymo“. Teismas laikosi nuomonės, kad terminas „nustatytas įstatymo“, reiškia tą pačią teisėtumo savoką, minimą kitose Konvencijos vietose, naudojant tuos pačius ar panašius išsireiškimus, tokius kaip „teisėtumo“ ir „nustatyto įstatymu“, esančius Konvencijos 9, 10 ir 11 straipsniuose. Sąvoka „teisėtumas“ Konvencijoje, be atitikimo vidaus teisei, apima ir tokius kokybinius reikalavimus vidaus teisei, kaip numatomumas ir savavališkumo/vienašališkumo nebuvimas (Rekvényi v. Hungary [GC], nr. 25390/94, § 59, ECHR 1999-III). Teismas pastebi, kad buvo nustatytas paties įstatymo ribojimas įgyvendinti Pareiškėjos teisę į privataus gyvenimo gerbimą (žr. šio sprendimo 22 punktą), bet laiko, kad ši išvada neužkerta kelio nagrinėti, ar įstatymo kokybė atitinka sąvokos „nustatyta įstatymo“ 8 straipsnio 2 dalyje reikalavimus.

 

24. Teismas mano, kad kai pasirinkimai, susiję su teise į privataus gyvenimo gerbimą, daromi teisiškai reguliuojamoje srityje, Valstybė turėtų užtikrinti tinkamą teisinę ir įstatyminę tokios teisės globą, ypač užtikrinant, kad įstatymas būtų prieinamas ir numatomas, leidžiantis individams atitinkamai koreguoti savo elgesį. Tiesa, kad šiuo atžvilgiu Valstybės nuožiūrai yra suteikta daug laisvės, tačiau įstatyminės normos turėtų užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp visuomenės interesų ir minėtos teisės. Gimdymo namuose, kaip motinos asmeninio pasirinkimo, kontekste tai reiškia, kad motina turi teisę į šį jos pasirinkimą įgalinančią teisinę ir institucinę aplinką, išskyrus tuos atvejus, kur kitos teisės sukelia būtinybę tai apriboti. Teismo požiūriu, teisė spręsti vaiko gimimo klausimus apima teisinį aiškumą, kad šie pasirinkimai yra teisėti ir nesusidurs su tiesioginėmis ar netiesioginėmis sankcijomis. Tuo pačiu Teismas supranta, kad, trūkstant įtikinamų įrodymų, medicinos mokslo baruose ginčijamasi dėl to, ar gimdymas namuose yra statistiškai rizikingesnis už gimdymą ligoninėje, ar ne1.

 

25. Nagrinėjamu atveju Teismas pastebi, kad gimdymas yra reglamentuojamas ne tik kaip visuomeninės sveikatos, bet ir kaip socialinės rūpybos klausimas. Pagal Konstituciją, visuomenės sveikata ir socialine rūpyba rūpinasi institucinės tarnybos (žr. šio sprendimo 7 punktą). Teismo nuomone, į šios rūšies institucinį įsipareigojimą įeina ir į motinos pasirinkimo teisę atsižvelgiantis reglamentavimas.

 

26. Teismas pažymi, kad 1997 m. Sveikatos apsaugos akto 15 ir 20 skyriai pripažįsta pacientų teisę apsispręsti dėl medicininės priežiūros, įskaitant teisę tam tikrų intervencijų atsisakyti (žr. šio sprendimo 8 punktą). Tuo pačiu Vyriausybės potvarkio nr. 218/1999 101(2) skyrius numato sankcijas sveikatos priežiūros specialistams, užsiimantiems nesuderinama su jų licencija ar įstatymu profesine veikla (žr. šio sprendimo 9 punktą). Teismas šias įstatymines nuostatas laiko viena kitai prieštaraujančiomis tiek, kiek tai liečia gimdymo namuose klausimą, kurio taip pat daugiau nereglamentuoja jokie kiti Vengrijos įstatymai. Teismas pastebi, kad Vyriausybė pripažino bent vieną atvejį, kai prieš sveikatos priežiūros specialistą dėl pagalbos suteikimo gimdymo namuose metu buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Teismas taip pat pripažįsta, kad 2009 m. Aktu Nr. CLIV Vyriausybė buvo įpareigota reglamentuoti gimdymą namuose potvarkiu (žr. šio sprendimo 10 punktą). Tačiau abi suinteresuotos Šalys sutinka, kad šis reglamentavimas vis dar neegzistuoja, nors Vyriausybė ir pripažino to reikalingumą (žr. šio sprendimo 18 punktą). Šie argumentai leidžia Teismui padaryti išvadą, kad sveikatos priežiūros specialistų pagalbos gimdant namuose teikimo klausimui daro įtaką teisinis neužtikrintumas, keliantis vienašališkumo pavojų. Dėl to negalima sakyti, kad būsimos motinos gali laisvai naudotis šia pagalba, nes sveikatos apsaugos specialistams, norintiems teikti pagalbą gimdant namuose, egzistuoja nuolatinis pavojus dėl Vyriausybės potvarkio Nr. 218/1999 egzistavimo ir dėl konkretaus bei išsamaus šio klausimo reglamentavimo nebuvimo. Teisinio užtikrintumo nebuvimas ir sveikatos priežiūros specialistams kylanti grėsmė apribojo Pareiškėjos pasirinkimą norint gimdyti namuose. Teismo nuomone, ši situacija yra nesuderinama su „numatomumo“ principu, taigi ir su pačia „teisėtumo“ sąvoka.

 

27. Aukščiau išdėstytų aplinkybių užtenka, kad Teismas galėtų nustatyti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.

II. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

28. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlygį.“

A. Žala

29. Pareiškėja nepateikė jokių reikalavimų žalai atlyginti.

B. Kaštai ir išlaidos

30. Pareiškėja pareikalavo kompensuoti 1,250 eurų (EUR) Teisme patirtas išlaidas už dešimt advokato darbo su šia byla valandų, apmokestinant darbą 125 EUR už valandą.

 

31. Vyriausybė reikalavimą laikė nepagrįstu.

 

32. Remiantis Teismo praktika, pareiškėjas turi teisę į patirtų kaštų ir išlaidų atlyginimą tik tada, kai parodo, kad jos buvo iš tiesų ir neišvengiamai patirtos ir pagrįsto dydžio. Šiuo atveju, atsižvelgiant į turimus dokumentus ir minėtus kriterijus, Teismas mano esant pagrįsta priteisti pilną reikalaujamą sumą, t. y. 1,250 EUR.

 

C. Palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju

     33. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, prie jos pridedant tris procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ, TEISMAS

1.  Skelbia Pareiškimą priimtinu, remiantis balsų dauguma;

2.  Nusprendžia, šešių balsų prieš vieną persvara, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis;

 

3.  Nusprendžia, šešių balsų prieš vieną persvara,

(a) kad per tris mėnesius nuo šio sprendimo tapimo galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 punktą datos, Šalis atsakovė turi sumokėti pareiškėjai 1,250 EUR (tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) sumą ir bet kokius šiai sumai taikomus mokesčius, konvertuojant ją į Vengrijos forintus pagal sprendimo įvykdymo datos kursą;

(b) kad pasibaigus anksčiau minėtam trijų mėnesių terminui iki sprendimo įvykdymo dienos nuo minėtos sumos turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.

 

 

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2010 m. gruodžio 14 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

Stanley Naismith                                           Françoise Tulkens 
Skyriaus kancleris                                         Pirmininkė

 

Remiantis Konvencijos 45 straipsnio 2 dalimi ir Teismo reglamento 74 straipsnio 2 dalimi, prie šio sprendimo šios atskirosios nuomonės:
    (a) jungtinė palaikančioji Teisėjų Sajó ir Tulkens nuomonė;

(b) atskiroji Teisėjo Popović nuomonė.

F.T. 
S.H.N. 

JUNGTINĖ PALAIKANČIOJI TEISĖJŲ SAJÓ IR TULKENS NUOMONĖ

Nors teisės į privataus gyvenimo gerbimą autonomijos aspektas suponuoja, kad yra teisė tapti arba netapti tėvu (Evans v. the United Kingdom [GC], Nr. 6339/05, § 71, ECHR 2007-IV), taip pat, kad šios teisės užtikrinimui turi būti užtikrinamos ir sąlygos ją įgyvendinti, mums atrodo būtina paaiškinti, kodėl ši tėvystės pasirinkimo teisė reikalauja bent minimalaus pozityvaus reguliavimo. XIX amžiuje toks pasirinkimas būtų buvęs prabanga. Atrodo, kad kol valstybė šios teisės neliečia, problemų nėra. Tačiau esminė klasikinio liberalizmo prielaida nebūtinai veikia šiuolaikinėje socialinėje valstybėje, ir ypatingai medicinos srityje. Šioje socialinėje sistemoje reguliuojama praktiškai viskas – reglamentavimo faktas yra savaime suprantamas, ir saugu bei priimtina laikoma tik tai, kas yra reglamentuota. O nesant pozityvaus reguliavimo tai, kas anksčiau buvo neginčytino asmeninio pasirinkimo reikalas, netikėtai tampa neįprasta ir nepatikima. Labai gausiai reglamentuojamame pasaulyje reglamentavimu neapsaugotos teisės susiduria su kliūtimis.

 

Esamuoju atveju tai, kad rasti pribuvėjų bei teigiamai nusiteikusių akušerių vis sunkiau ir kad egzistuoja civilinės registracijos problemos, visa tai gali baigtis aplinkos, priešiškos minėtos laisvės įgyvendinimui, atsiradimu. Ir nors Europos Sąjungos teisė pripažįsta pribuvėjų profesiją ir suteikia joms teisę teikti paslaugas, tokias kaip priežiūra ir pagalba motinai gimdymo metu, tačiau ten, kur jų veiklai kyla administracinės kliūtys – pavyzdžiui mokesčio identifikacinio numerio (tax ID), reikalingo suteikiant paslaugą, nebuvimas, – tais atvejais gimdymas namuose tampa sudėtingu ir rizikingu pasirinkimu netgi tada, kai į patį pasirinkimą formaliai nesikišama. Pribuvėjoms taikomos sankcijos atgraso jas nuo dalyvavimo veikloje, susijusioje su gimdymu namuose. Ir tose srityse, kur viskas yra reglamentuojama – pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sferoje, – įgalinančio reglamentavimo nebuvimas gali kliudyti įgyvendinti teisę ir dėl šios priežasties tradicinės nesikišimo politikos gali nepakakti. Tai gali būti vienas iš daugelio gyvenimo pernelyg reguliuojamame pasaulyje padarinių. Ir čia reikalingas laisvių įtvirtinimas pozityviomis teisinėmis normomis.

 

Nagrinėjamu atveju teisė nėra savaime aiški, nes būsimoji motina nėštumo laikotarpiu turi bendrauti su įstatymo reglamentuojamų veiklų specialistais ir atstovais, kurie bendraudami su nėščiąja vaidina autoritetingą vaidmenį tuo metu, kai nėščioji dėl savo priklausymo nuo minėtų asmenų yra visiškai suprantamai pažeidžiama. Dėl šių sumetimų mes manome, kad konkrečios laisvės egzistavimas gali sąlygoti poreikį sukurti pozityvaus reglamentavimo aplinką, įgalinančią teisinį aiškumą/saugumą, leidžiantį veiksmingai pasirinkti. Be minėto teisinio aiškumo kyla baimė ir polinkis slapstytis, ir šiame kontekste tai motinai ir vaikui gali turėti mirtinų padarinių.

 

Šie svarstymai sutampa su Teismo praktika. Į privataus gyvenimo savoką įeina asmens fizinis ir psichologinis vientisumas, tad valstybė turi pozityvų įsipareigojimą apsaugoti savo piliečių teisę į šio vientisumo gerbimą (Tysiąc v. Poland, nr. 5410/03, § 107, ECHR 2007–IV). Šių pozityvių įsipareigojimų vykdymas gali reikšti sukūrimą priemonių, užtikrinančių privataus gyvenimo gerbimą (žr. Kroon and Others v. the Netherlands, 27 October 1994, § 31, Series A nr. 297-C; ir Mikulić v. Croatia, nr. 53176/99, § 57, ECHR 2002–I). Tokios priemonės apima tiek arbitražinę ir vykdomąją sistemą, ginančią asmens teises, reglamentuojančios struktūros įvedimą, tiek, esant reikalui, konkrečių priemonių įgyvendinimą.

 

Kaip pabrėžiama sprendime, nagrinėjamo atvejo reikalaujama reglamentacinė apsauga reiškia, kad valstybė turi suteikti pakankamą teisinį saugumą, reikalingą konkrečiai laisvei įgyvendintii. Tai negali būti sulyginama su paties gimdymo namuose liberalizavimu. Pastarasis sprendimas yra akivaizdžiai, atsižvelgiant į prieinamą (ir šiuo metu ginčytiną) medicininę informaciją, sąlygojamas poreikio pasiekti pusiausvyrą tarp motinos ir vaiko sveikatos, sveikatos apsaugos priežiūros paslaugų struktūros ir t. t. Šioje srityje valstybei yra palikta plati nuožiūros laisvė, tačiau ten, kur gali būti taikoma 8 punkto 2 pastraipa, motinos teisė rinktis gali būti tik proporcingai ribojama.

 

ATSKIROJI TEISĖJO POPOVIĆ NUOMONĖ

Labai apgailestauju, kad negalėjau sutikti su savo kolegomis svarstant šią bylą. Taip atsitiko dėl šių priežasčių. Nebuvo išnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės byloje (1). Pareiškėja taip pat nesugebėjo įrodyti savo aukos statuso pagal Konvencijos 34 straipsnį (2). Be to, Pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos (3) ir, galiausiai, Pareiškėjos ieškinys šiam Teismui, mano manymu, buvo actio popularis (4).

 

(1) Pareiškėja nepateikė jokių įkalčių, įrodančių jos bandymą ieškoti išeities nacionaliniame lygmenyje. Vyriausybė prieštaravo, teigdama, kad jos ieškinys – actio popularis. Prie šito klausimo sugrįšiu vėliau, o kol kas tiesiog paminėsiu, kad Vyriausybės prieštaravimas iš esmės nurodo į vidaus teisinės gynybos priemonių neišnaudojimą. Priežastis, dėl kurios Pareiškėja neišnaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių, yra ta, kad ji neturėjo motyvuoto nusiskundimo nacionaliniame lygmenyje.

 

Pareiškėja neturėjo motyvuoto nusiskundimo, nes, kaip pastebėjo Vyriausybė, šalies įstatymai, susiję su gimdymu namie, yra pozityvūs. Tiek 1997 m. Sveikatos apsaugos aktas, tiek 2009 m. Akto pataisa nr. CLIV numato gimdymą namuose.

 

Šiuo atveju Pareiškėja skundėsi poįstatyminio teisinio reguliavimo namų gimdymui trūkumu. Šiuo atžvilgiu laikausi savo pozicijos, išreikštos atskirojoje nuomonėje byloje L. prieš Lietuvą: poįstatyminio teisinio reguliavimo nebuvimas nekliudo realizuoti įstatymo numatytą teisę, kol įstatymas šiuo klausimu yra pozityvus (žr. L.vs Lithuania, nr. 27527/03, ECHR 2007-X).

 

Reikia pabrėžti, kad vienas iš Pareiškėjos tikslų buvo pasiūlyti savo šalyje naują įstatymą. Ir nors šis tikslas yra neabejotinai kilnus, bet tuo pačiu daugiausia politinis.

 

(2) Norint svarstyti Pareiškėjos aukos statusą pagal Konvencijos 34 straipsnį, reiktų pradėti nuo Pareiškėjos ieškinio Teismui. Šis ieškinys tiek savo forma, tiek turiniu yra identiškas ankščiau minėtam Pareiškėjos tikslui. Pareiškėja Teismui pareiškė ieškinį siekdama kurti poįstatyminį reguliavimą nacionaliniu lygiu.

 

Trumpam tarkime, kad Pareiškėja turėjo teisę (nors akivaizdu, kad realybėje buvo kitaip) pareikšti tokį ieškinį nacionaliniu lygiu. Čia neišvengiamai kyla pagreičio klausimas. Kada Pareiškėja gavo teisę tokiam ieškiniui, kuris jai suteiktų aukos statusą?

 

Įstatymas, kuris pagal Pareiškėjos norą turėtų būti papildytas poįstatyminiais teisės aktais, konkrečiai Akto pataisa nr. CLIV, buvo priimtas 2009 m. gruodžio 14 d. Pareiškėja šiam Teismui pateikė ieškinį 2009 m. gruodžio 15 d., pareikšdama, kad pažeidžiamos jos teisės ir reikalaudama priimti poįstatyminį teisinį reguliavimą. Tad akivaizdu, ypač turint omeny Pareiškėjos ieškinio turinį, kad Šalis atsakovė negali taip greitai kurti įstatymų, o tai perša išvadą, kad Pareiškėja neturėjo aukos statuso teikdama savo pareiškimą Teismui.

 

Ar Pareiškėja gavo aukos statusą pateikusi prašymą? Atsakymas į šį klausimą, mano nuomone, taip pat būtų neigiamas. Turint omenyje, kad Pareiškėja reikalavo Šalyje respondentėje priimti naują įstatymą, galimo aukos statuso suteikimo klausimas turi būti suformuluotas iš naujo. Tikrasis klausimas yra, ar gali laiko tėkmė ką nors, kas nėra auka, paversti auka dėl jo ar jos ieškinio? Kitaip tariant, ar laiko tėkmė pati savaime gali suteikti aukos statusą pareiškėjui? Nuo pareiškimo teikimo Teismui iki pat bylos nutarimo pateikimo bylos aplinkybėse neįvyko absoliučiai jokių pokyčių. Todėl aš negaliu suprasti, kaip pati laiko tėkmė, nesukeldama jokių pokyčių materialiose aplinkybėse, galėjo pakeisti Pareiškėjos situaciją pagal Konvencijos 34 straipsnį. Laiko tėkmė jokiu būdu negalėjo suteikti aukos statuso Pareiškėjai.

Pagal Teismo praktiką, norėdamas pagrįsti aukos statusą, pareiškėjas privalo įrodyti, kad egzistuoja „pagrįsta tikimybė“, kad bus trukdoma realizuoti jo/jos teises. Jei ši „pagrįsta tikimybė“ yra įrodoma, tai leidžia gauti žmogaus teisių pažeidimo aukos statusą (žr. Halford v. the United Kingdom, 25 June 1997, §§ 59-60, Reports of Judgments and Decisions 1997-III). Šiuo atveju Pareiškėja nesilaikė mano ką tik minėtos Teismo praktikoje išplėtotos taisyklės.

 

(3) Šiuo atveju Konvencijos ginamos Pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą Halford taisyklę, poįstatyminio teisinio reguliavimo nebuvimas negali būti laikomas sukeliančiu „pagrįstą tikimybę“ pažeisti Pareiškėjos teises. To priežastis yra pozityvus įstatyminio reguliavimo pobūdis, egzistuojantis Šalyje atsakovėje, kuriuo aš ir remiuosi.

 

Šioje vietoje norėčiau pabrėžti poreikį aiškiai atskirti esamą bylą nuo Klass and Others v. Germany (6 September 1978, Series A nr. 28). Nagrinėjant Klass and Others bylą, Teismas nutarė, kad įvyko pažeidimas, nes jį dėl savo pobūdžio sukėlė patys įstatyminiai aktai (žr. aukščiau minėtame Klass and Others, 34–26 str.). Esamos bylos atveju įstatymo pobūdis yra pozityvus, ir šis faktas suteikia pagrindą atskirti šia bylą nuo situacijos Klass and Others byloje. Įstatymas, ginčijamas Klass and Others atveju, buvo stipriai ribojantis ir potencialiai žalingas žmogaus teisėms realizuoti. Vengrijos sveikatos apsaugos įstatymų tokiais laikyti negalima, netgi tariant, kad egzistuoja būtinybė juos papildyti poįstatyminiu teisiniu reguliavimu.

 

(4) Pareiškėja negalėjo įrodyti, kad turėjo pagrįstą skundą nacionaliniame lygmenyje. Jos taip pat nebuvo galima nei pareiškimo teikimo, nei bet kuriuo kitu metu iki pat bylos nutarimo dienos Šalyje atsakovėje laikyti žmogaus teisių pažeidimo auka. Tai leidžia man prieiti prie galutinės išvados, kad Pareiškėja veikė ne savo naudai ar pagal savo pačios interesus. Taigi manau, kad šioje byloje galioja taisyklė iš Očić v. Croatia ((dec.), nr. 46306/99, ECHR 1999-VIII). Ji sako, kad „[Konvencijos] 34 straipsnis negali būti pagrindas pateikti actio popularis ieškinį, taip pat jo pagrindu negali būti tvirtinama in abstracto, kad įstatymas prieštarauja Konvencijai“.

 

Neneigiu, kad Vengrijoje egzistuoja sveikatos apsaugos paslaugų ir priežiūros organizavimo problemų. Taip pat pritariu Pareiškėjos norui stiprinti diskusiją viešojoje erdvėje ir siūlyti gerinti savo šalies įstatyminę bazę. Ir vis dėlto pagal Konvencijos 35 straipsnį laikau šiam Teismui pateiktą pareiškimą nepriimtinu.

 

1 Ypatingai atkreipti dėmesį į Jonge A, van der Goes BY, Ravelli AC, Amelink-Verburg MP, Mol BW, Nijhuis JG, et al.: Perinatalinis mirtingumas ir sergamumas visoje šalyje iš 529,688 mažos rizikos planinių gimdymų namie ir ligoninėse. BJOG An International Journal of Obstetrics and Gynaecology 2009;116:1177-84

 

 

TERNOVSZKY prieš VENGRIJĄ SPRENDIMAS

TERNOVSZKY prieš VENGRIJĄ SPRENDIMAS – ATSKIROSIOS NUOMONĖS

 

Originalus dokumentas:

http://cmiskp.echr.coe.int/tkp197/view.asp?action=html&documentId=878621&portal=hbkm&source=externalbydocnumber&table=F69A27FD8FB86142BF01C1166DEA398649