DUK

Kas yra normalus gimdymas?

Normalus gimdymas – tai toks gimdymas, kuris prasideda spontaniškai, jo metu nenaudojama epidūrinė, spinalinė ar bendroji nejautra ir naujagimis gimsta be papildomų intervencijų, pvz., epiziotomija, vakuumo ekstrakcija, replių panaudojimas ar cezario operacija.

Normaliu atveju moteris gimdo pati, o šalia esantis profesionalas stebi jos ir kūdikio būklę bei yra pasirengęs padėti, jei kiltų komplikacijų rizika.

Svarbu, kad normaliai gimdymo eigai didelę įtaką turi ne tik moters ir vaisiaus fiziniai duomenys (dubens ar galvutės skersmuo, vaisiaus padėtis ir kt.), bet ir išoriniai veiksniai. Gimdyvės patiriamas stresas, gėda, kitos neigiamos emocijos, aplinkos poveikis (per šviesu, per šalta ir pan.) gali daryti stiprią įtaką gimdymo eigai, ją trikdyti, slopinti ar net sustabdyti. Rami, pažįstama aplinka, saugumo jausmas, patikimi šalia esantys žmonės savo ruožtu užtikrina  normalų gimdymą.

Kuo skiriasi akušerė ir pribuvėja?

Akušeris – (pr. accoucher) medicinos terminas, reiškiantis akušerijos specialistą. Šiuo metu Lietuvoje veikia dviejų rangų akušerijos specialistai: akušeriai ir gydytojai akušeriai ginekologai. Jų teises, pareigas ir kompetencijas apibrėžia Lietuvos medicinos normos.

Pribuvėja Lietuvių kalbos žodyne aiškinama kaip „moteris, kuri padeda gimdyvei, priima gimstant“. Terminas pribuvėja lietuvių kalboje šiuo metu neapima medicininį išsilavinimą turinčio ir gimdyvei padedančio asmens ir yra praktiškai nebevartojamas – kaip ir pats reiškinys buvo beišnykstąs.

Žvelgiant istoriškai, pribuvėjystė Lietuvoje pradėjo sparčiai nykti XX a. pradžioje, kai gimdymai iš namų aplinkos imti perkelti į ligonines. Gimdymai beveik absoliučia dauguma į akušerijos specialistų rankas gimdymo stacionaruose perduoti XX a. viduryje. XX a. pabaigoje, atkūrus nepriklausomybę, pribuvėjos terminas vėl imamas vartoti – jį atgaivina gimdymus ne stacionare propaguojančios šeimos. Nepaisant to, ir pribuvėjos, ir pribuvėjystė kol kas Lietuvoje yra už įstatymo ir visuomenės normų ribų.

Įdomu, kad kitose Europos šalyse terminas pribuvėja (angl. midwife, vok. Hebamme) buvo organiškai perimtas, papildant jo „naminę“ reikšmę medicininiu turiniu (kurį Lietuvoje perteikia terminas akušeris). Anglų ir vokiečių kalbomis kalbant apie gimdymą priimančius specialistus (kai mintyje turimas ne gydytojas ginekologas (ang. obstetrician/gynecologist, iš lot. obstetricius)), vartojamas tas pats senasis pribuvėją nurodantis žodis.

Jei reikia tikslinimo, ar asmuo teikia akušerinę pagalbą gimdant stacionare, ar gimdymo centre, ar namuose, ir  kokiu pagrindu tai daroma, papildomai skirstoma. Pvz., JAV ligoninėje praktikuojanti pribuvėja vadinama nurse-midwife, o laisvai už stacionaro ribų praktikuojanti pribuvėja – direct-entry midwife. Pastarosios pagal savo išsilavinimo ir praktikos pobūdį dar skiriamos į sertifikuotas profesionalias pribuvėjas (certified professional midwife), licencijuotas pribuvėjas (licensed midwife), pribuvėjas nespecialistes (lay midwife).

Būtent pribuvėjos nespecialistės, arba „neįšventintosios į luomą“, atitinka dabar Lietuvoje nusistovėjusią pribuvėjos sampratą – tai nesertifikuotos, nelicensijuotos tradicinės pribuvėjos, žinias ir patirtį sukaupusios savarnakiškai studijuodamos ir praktikuodamos. Vis dėlto tai nebūtinai reiškia, kad jų išsilavinimo ar praktikos žinių lygis žemesnis. Anaiptol – kai kada tokios pribuvėjos būtų aukštos kvalifikacijos specialistės, tačiau jų gyvenamoje vietoje nėra sudarytos galimybės tapti sertifikuotomis ar licencijuotomis, pvz., dėl mokymosi programų skirtingose šalyse neatitikimo, arba likti tradicinėmis pribuvėjomis jos yra apsisprendusios sąmoningai.

Kas yra doula?

Doula (gr. doulē, δούλη – vergė, angl. doula, latv. dūla) – gimties sesuo, gimdyvės padėjėja. Tai žmogus, gimdyvei ir jos šeimai sąrėmių, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu teikiantis ne medicininę pagalbą.

Šis žodis tokia prasme, kokia pateikta apibrėžime, pradėtas vartoti palyginti neseniai, nuo XX a. antrosios pusės. Tačiau pats reiškinys – artimo žmogaus pagalba gimdyvei – yra labai senas ir sutinkamas daugelyje kultūrų. Tradiciškai nėščiosioms ir gimdyvėms padėdavo seserys, motinos, tetos, kaimynės, bičiulės. Doulos pagalbos esmė – suteikti fizinį, emocinį palaikymą ir informaciją per sąrėmius, užgimimo metu ir vadinamuoju postpartum laikotarpiu, t. y. maždaug šešias savaites po gimdymo.

Su doula šeima užmezga ryšį iki gimdymo pradžios, kad atsirastų artimas kontaktas, reikalingos abipusės žinios, pasitikėjimas. Doulos gali dalyvauti gimdyme įvairiomis formomis: vykti kartu su gimdyve į ligoninę, ateiti ar nuolat dirbti natūralaus gimdymo centre, būti pakviestos dalyvauti gimdant namuose.

Daugelyje šalių, kur gimdyme dalyvauja doulos, jų mokymai ir veikla nėra teisiškai sureguliuoti ir jos pačios dažniausiai veikia savanorystės pagrindu. Tačiau esama valstybių (pvz., Jungtinė Karalystė, Šveicarija), kur doulos veikia labai aktyviai, buriasi į sąjungas, kur rengiami specialūs mokymai norinčiosioms tapti doulomis, siekiama užtikrinti kuo profesionalesnį jų pasirengimą. Europos doulų tinklas šiuo metu vienija doulas iš 17 ES šalių (Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Liuksmeburgas, Nyderlandai, Lenkija, Slovėnija, Ispanija, Šveicarija, Jungtinė Karalystė). Doulų paslaugos teikiamos ir kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje. Doulų veiklos naudingumą jau pagrindžia atlikti tyrimai bei studijos.

Kas yra planuotas gimdymas ne stacionare?

Planuotas gimdymas ne gimdymo stacionare – tai mažos komplikacijų rizikos gimdyvės normalus gimdymas, planuotai vykstantis už sveikatos priežiūros įstaigos stacionaro ribų, kuriame, be gimdyvės, dalyvauja gydytojas akušeris ginekologas ir (ar) akušeris, ir (ar) gimdyvės artimieji.

Planuotas gimdymas ne stacionare reiškia, kad šeima sąmoningai pasirenka gimdyti ne ligonėje, bendradarbiauja su sveikatos priežiūros specialistais, kurie vertina nėštumo eigą ir moters bei vaiko sveikatos būklę nėštumo, gimdymo metu ir po gimdymo, prisiima atsakomybę už nenumatytus padarinius

Planuotas gimdymas ne stacionare yra gimdymas:

– natūralaus gimdymo centre  sveikatos priežiūros įstaigoje;

– gimdančios šeimos namuose;

– kitoje vietoje, kuri yra pasirinkta planuotai.

Kas yra gimdymas natūralaus gimdymo centre?

Gimdymo centrai – tai daugelyje pasaulio šalių veikiančios sveikatos priežiūros įstaigos, įkurtos akušerių ir (ar) akušerių ginekologų, kuriuose priimami mažos komplikacijų rizikos gimdymai ir kuriose nėra taikomi gimdymo stacionarams keliami reikalavimai. Natūralaus gimdymo centrai – tai vieta, kurioje derinamos gimimui palankiausios namų aplinkos ir sveikatos priežiūros įstaigos ypatybės.

Šiose įstaigose gimdyvėms dar gali padėti doulos ar gimties mokytojos, asistuojančios akušerėms ir palengvinančios gimdymą. Tokiuose centruose akušerės tiesiog prižiūri gimdymo eigą, kūdikio ir motinos būklę, tačiau, nesant būtinybės, į ją nesikiša. Kilus komplikacijų rizikai, gimdymo centras užtikrina motinos ir (ar) vaiko transportavimą į gimdymo stacionarą. Bendradarbiavimas tarp gimdymo centro ir artimiausio stacionaro paprastai būna iš anksto sutartas ir teisiškai reglamentuotas, todėl atvežtiesiems būtina pagalba suteikiama optimaliomis sąlygomis.

Kai kurios ligoninės steigia natūralaus gimdymo centrus savo ribose, siekdamos suteikti geriausias sąlygas ir gimdyvei, ir savo personalui. Gimdymo centruose gimdančios šeimos dažniausiai gali pasirinkti daugiau joms priimtinų dalykų: maistą ir gėrimus, gimdymą vandenyje, plačią lovą, kurioje tilptų ir mama, ir tėtis, ir mažylis, pasikviesti artimuosius ir pan. Čia moterys gali laisvai judėti, aktyviai gimdyti, rinktis alternatyvias nuskausminimo priemones (kvapų terapija, muzika, masažas ir pan.), o po normalaus gimdymo gali rinktis: iš karto vykti namo ar dar likti centre.

Gimdymo centruose siekiama sukurti gimdyvei priimtiniausią aplinką, atsižvelgiant į tai, kad emocinė moters būklė labai stipriai veikia gimdymo eigą.

Atlikta nemažai tyrimų, kuriuose lyginami tradiciniai gimdymai stacionare ir „namus primenantys“ gimdymai gimdymo centruose. Pastebėta, kad pastaruosiuose vyksta daugiau spontaniškai prasidedančių vaginalinių gimdymų, patiriama mažiau intervencijų (epidūrinė nejautra, skatinimas sintetiniu oksitocinu, epiziotomija), čia gimdžiusios moterys ilgiau žindo mažylius ir pozityviau jais rūpinasi [1].

[1] Hodnett ED, Downe S, Edwards N, Walsh D (2005). Hodnett, Ellen D. ed. “Home-like versus conventional institutional settings for birth”. Cochrane Database Syst Rev (1): CD000012. doi:10.1002/14651858.CD000012.pub2

Kuo skiriasi gimdymas namuose nuo gimdymo stacionare?

Gimdymas – intymus procesas, reguliuojamas hormonų, kurie geriausiai skiriasi pažįstamoje, jaukioje, saugioje aplinkoje. Gimdymo metu moteris turi emociškai, fiziškai, psichologiškai atsipalaiduoti tam, kad gimdymas vyktų optimalia eiga, kurios netrikdytų dėl gėdos, pažeminimo, išgąsčio, drovumo, baimės poveikio organizme išsiskiriantys hormonai.

Visame pasaulyje žinoma akušerė pribuvėja iš Amerikos Ina May Gaskin, Alternatyviosios Nobelio premijos laureatė,  teigia, kad gimimas yra paskutinis  vyro ir moters vieno intymaus gyvenimo ciklo žingsnelis. Tą ciklą pradeda pastojimas, tęsia nėštumas ir karūnuoja gimdymas. Po jo pora gali pradėti naują ciklą, o vaikelis jau individualiai tęsia savo kelionę. I. M. Gaskin tvirtina žmogaus teisę į privataus ir ypač intymaus gyvenimo sprendimus, pagrįsdama jų reikšmę gimdyvės bei vaisiaus sveikatos būklei ir aiškindama žmogaus fiziologiją.

Pasak jos, gimdos kaklelio raumenys veikia lygiai taip pat, kaip ir šlapimtakių ar analinės angos raumenys (raukai). Tai reiškia, kad jų veikla yra priklausoma nuo instinktų, o ne nuo proto pastangų. Jie labai efektyviai reaguoja į pasąmoninius ir emocinius veiksnius. Kaip kad staiga išsigandęs žvėrelis iš karto liaujasi tuštintis (nevalingai susitraukia analinės angos raumenys ir išmatos įtraukiamos atgal, kad gyvūnas galėtų bėgti ar gintis), kaip kad svetimų akių stebimas, drovumą ar gėdą jaučiantis žmogus negali pasišlapinti, taip ir moters kūnas gimdymo metu reaguoja: gimdos kaklelis nebeatsipalaiduoja, raumenys įsitempia, vaikelio gimimas komplikuojasi.

Gana įprasta situacija: moteriai prasideda sąrėmiai, kaklelis ima atsverti, ji susirengia į ligoninę. Ligoninėje sąrėmiai liaujasi, kaklelis toliau nebeatsiveria. Moteris arba paprašoma vykti namo ir laukti, kol atsinaujins sąrėmiai (paprastai, grįžus namo, tai netrunka atsitikti), arba pradedama skatinti medikamentais, taip atnaujinant sąrėmius ir plečiant kaklelį. Tačiau dirbtinio hormono oksitocino pakaitalo naudojimas gimdymo veiklai skatinti yra vertinamas nevienareikšmiškai, ir su juo siejamos kai kurios gimdymo metu patiriamos komplikacijos.

Neigiamos emocijos, dėl kurių išsiskiriantys streso hormonai slopina gimdymo veiklą, yra priežastis, kodėl kai kurios šeimos renkasi gimdymą namuose. Oksitocinas, vienas iš svarbiausių gimdymui hormonų, dar vadinamas meilės ir socialumo hormonu. Įdomu, kad šis raumenų susitraukimą kontroliuojantis junginys išsiskiria ir lytinio akto kulminacijos – orgazmo metu. Tai liudija, kad pastojimas ir užgimimas iš tiesų yra du to paties kelio taškai, siejami ilgų devynių mėnesių laukimo. Tai liudija, kad šiuos abu aktus veikia tie patys dėsniai.

Kuo skiriasi gimdymas stacionare ir namuose? I. M. Gaskin turbūt atsakytų: įsivaizduokite, kad jūs atsakingai, sąmoningai, meilės pilna širdimi rengiatės pradėti vaikelį. Ir turite dvi galimybes, kur tai padaryti: namuose, savo lovoje, savo kambaryje, su sau brangiu, artimu, patikimu žmogumi ir ligoninėje – moderniai įrengtoje, šviesioje, aprūpintoje geriausia technika ir jus stebinčiu profesionaliausiu personalu. Ką pasirinktumėte?

Tačiau jei moteris ligoninėje jaučiasi visiškai saugi, rami ir atsipalaidavusi, jei neišgyvena nė vienos iš neigiamų emocijų arba išgyvena jų mažiau nei patirtų gimdydama namuose, gimdymas stacionare greičiausiai bus labiausiai jai tinkama išeitis.

Svarbiausia – turėti galimybę pasirinkti.

Ar saugu gimdyti namuose?

Tyrimai rodo, kad sveikai moteriai, kurios nėštumas mažos komplikacijų rizikos grupei, gimdyti namuose yra taip pat saugu, kaip ir ligoninėje. Daugiau informacijos rasite Tyrimuose.

Tyrimai užsienio šalyse taip pat rodo, kad, palyginti su planuojančiomis gimdyti ligoninėje, moterys, planuojančios gimdymą namuose, išsiskiria mažesne cezario pjūvio operacijų rizika, mažesne rizika pagimdyti naudojant vakuumo ekstraktorių ar reples, mažesne kraujavimo po gimdymo  ir infekcijų rizika.

Tai patvirtina ir 2011 m. Jungtinėje  Karalystėje atliktas tyrimas apie gimdymo vietą.

Paprastai gimdymo eiga namuose būna sklandi, nes čia moteris gali labiau atsipalaiduoti ir judėti taip, kaip nori. Gimdant namuose patiriamas mažesnis spaudimas, kad gimdymas „tilptų“ į tam tikrus nustatytus laiko rėmus. Tai reiškia, kad reikia mažiau tokių intervencijų kaip skatinamieji, nuskausminamieji, epiziotomija. Labiau tikėtina, kad visos šios intervencijos gali būti atliktos ligoninėje, tačiau, be galimos naudos, jos visos yra susijusios su papildoma rizika.

Ar saugu gimti namuose?

Atlikti moksliniai tyrimai, kuriuose siekta įvertinti gimdymo ligoninėje ir už jos ribų rezultatus, rodo, kad gimti namuose yra taip pat saugu, kaip ir ligoninėje, jei šeima planavo gimdymą iš anksto, bendradarbiavo su akušeriais ir akušeriais ginekologais, jei 37 nėštumo savaitę motinos ir vaiko sveikatos būklė buvo įvertinta kaip mažai komplikacijų rizikos turinti.

Kai kurie tyrimai liudija, kad ne stacionare gimti ne tik saugu, bet ir naudinga: vaikai, planuotai gimę namuose ar gimdymo centruose, dalyvaujant akušerei, ilgiau gauna mamytės pienelį ir būna pozityviau auginami.

O prenatalinės ir perinatalinės psichologijos atstovai sako, kad kūdikio iki gimimo ir iš karto po gimimo išgyvenamos patirtys daro didžiulę įtaką visam tolesniam jo gyvenimui. Kokios tos patirtys bus, labai didele dalimi priklauso nuo mamos būsenos gimdymo metu ir iš karto po. O ši būsena, tvirtina psichologai, yra lemiama ir gimdymo metu mamą supančios aplinkos, pasitikėjimo šalia esančiais žmonėmis, pagarbos mamos kūnui ir norams bei kitų subtilių veiksnių, kurie namuose gali būti palankesni nei ligoninėje.

Kas yra mažos komplikacijų rizikos gimdyvė?

Mažos komplikacijų rizikos gimdyvė – tai nėščioji ar gimdyvė, kuriai po 37 nėštumo savaitės gydytojas akušeris ginekologas nėra konstatavęs didelės perinatalinės (nėštumo) rizikos faktorių.

Mažos rizikos gimdyve laikoma moteris po normalaus, sveiko nėštumo, kai moteris nešioja vieną vaiką įsčiose, vaisius yra tinkamoje padėtyje (galva žemyn), moteris neturi kokių nors anksčiau buvusių ginekologinių, akušerinių, asmeninių ar šeimyninių problemų ar ligų, kurie galėtų komplikuoti gimdymą, vaisius yra išnešiotas (38–42 sav.).

Kada gimdyti namuose nerekomenduojama?

Namuose gimdyti negalima, jei moteriai diagnozuota placentos pirmeiga (placenta praevia) arba placenta yra žemai, dengia gimdos kaklelį. Taip pat namuose negalima gimdyti, jei kūdikis gimdoje įsitaisęs skersai. Esant visoms šioms būklėms reikalinga cezario operacija.

Moterims rekomenduojama gimdyti ligoninėje, jei jos turi rimtų sveikatos problemų arba jei manoma, jog kūdikiui gimus jam nedelsiant gali reikėti medicininės pagalbos, pvz., gimus neišnešiotam kūdikiui.

Skirtingų šalių skirtingi specialistai gali atkreipti dėmesį ir vertinti šiek tiek skirtingus veiksnius ar priežastis, dėl kurių moteriai nerekomenduojama gimdyti namuose.

Gimdyti namuose nerekomenduojama, jei moteris (šeima) namuose nesijaus saugiai, ramiai ir patogiai.

Kaip užtikrinamas saugumas gimdant ne stacionare?

Tose valstybėse, kur planuotas gimdymas ne stacionare yra reglamentuotas, saugumas užtikrinamas teisės aktuose numatant:

  • aplinkybes ir sveikatos būklę, kai gimdyti ne stacionare nerekomenduojama;
  • pagalbą gimdymo metu suteikiančio profesionalo teises, atsakomybę, kompetenciją, pareigas;
  • medikamentus ir instrumentus, kuriuos akušeris ar akušeris ginekologas turi atsivežti į gimdymą, kad, reikalui esant, būtų suteika skubi pirmoji pagalba;
  • motinos ir (ar) vaiko transportavimo eigą, komplikacijų atveju;
  • tarp akušerio ir (ar) sveikatos priežiūros įstaigos bei tėvų sudarant sutartį ir joje numatant gimdyvės bei tėvų teises, pareigas bei atsakomybę.

 Jei gimdymas ne stacionare nereglamentuojamas, priemonių saugumui užtikrinti numatyta nėra.

Kas padeda moteriai, gimdančiai namuose?

Šalyse, kuriose gimdymas namuose ar kitur ne stacionare yra reglamentuotas, moteriai, pasirinkusiai gimdyti namuose, padeda sveikatos priežiūros specialistai ir (ar) (kai kuriose šalyse) tradiciškai veikiančios pribuvėjos. Dažniausiai tai būna akušeris ir (ar) gydytojas akušeris ginekologas. Tokiame gimdyme taip pat gali dalyvauti gimdymo padėjėja (angl. doula), moters artimieji.

Šiuo metu Lietuvoje, nors gimdyti namuose įstatymai leidžia, akušeriai ir akušeriai ginekologai neturi teisės teikti gimdančiai moteriai kvalifikuotos pagalbos.

Kokia apmokėjimo tvarka už gimdymą namuose kitose šalyse?

Gimdymo ne stacionare tvarka užsienio šalyse yra skirtinga. Kai kuriose šalyse (pvz., Lenkija, Vengrija) gimdymą už stacionaro ribų planuotai namuose gimdyti pasirinkusios šeimos už viską apmoka pačios.

Kitur, pvz., Švedijoje, sprendimai priklauso nuo apskrities: nuo 2002 m. Stokholmo apskrityje gimdymas namuose visiškai finansuojamas bendrąja tvarka, kituose regionuose šeimos apmoka pačios. Akušerės paslaugas beveik visuose Italijos regionuose apmoka gimdyvė. Emilijos-Romanijos, Trento regionuose valstybė padengia dalį išlaidų ir tik Turine planuoto gimdymo namuose atveju akušerės paslaugos gimdyvei nieko nekainuoja.

Danijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose šalyse gimdymą namuose visiškai padengia valstybė (kai kada tik tais atvejais, jei atvyksta ne privačiai praktikuojanti, bet priskirtoje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbanti akušerė). Kai kur į valstybės finansuojamas gimdymo paslaugas įtraukta ir 10 dienų ar ilgesnė pogimdyminė priežiūra, pvz., Šveicarijoje, Belgijoje.

Kodėl šeimos renkasi gimdyti namuose?

1. Nes taip yra normalu.

2. Nes taip yra paprasta.

3. Nes taip yra patogu, sveika ir saugu.

4. Nes taip yra užtikrinamas privatumas ir pagarba intymumui.

Daug šeimų planuotai gimdyti namuose apsisprendžia gimdyti ne tik dėl emocinių priežasčių, kaip įprasta manyti, bet ir dėl faktinių duomenų bei gimdymo kaip normalaus, natūralaus žmogaus gyvenimo akto suvokimo.

Kaip rodo tyrimai, planuotai gimdant namuose būna mažesnis intervencijų skaičius, mažiau tarpvietės plyšimų, mažesnis kraujavimų bei infekcijų pavojus. Be to, artimesnis santykis su akušere sukuria sąlygas geresnei gimdyvės psichinei bei emocinei savijautai.

Planuotai gimdant namuose daugiau galimybių dalyvauti ir padėti gimdyme turi šeimos nariai ir artimieji. Vyresni vaikai patiria mažiau atskirties nuo motinos, gali greičiau megzti ryšius su naujuoju šeimos nariu.

Kodėl šiuolaikinis gimdymas namuose nėra grįžimas į praeitį?

Todėl kad į praeitį grįžti neįmanoma;) Galima tik įvertinti ją, pasimokyti iš klaidų, perimti tai, kas buvo geriausia, ir drąsiai žengti į priekį.

***

Kad gimdyti ne stacionare (dažniausiai – namuose) reiškia grįžti į tuos laikus, kai moterys gimdydavo tvartuose, pirtyse, laukuose, yra vienas iš dažniausiai prieš gimdymą ne stacionare pasitelkiamų argumentų. Kam grįžti atgal, kai moterys ir kūdikiai mirdavo dėl gimdymo namuose, – retoriškai klausiama, – kai mes galime rinktis sveikatos priežiūros įstaigose siūlomas moderniausias šiuolaikines technologijas saugumui ir sveikatai užtikrinti?

Iš tiesų šiuolaikinis planuotas gimdymas ne stacionare jokiu būdu negali būti lyginamas su gimdymu namuose prieš kelis šimtus metų. Medicinos mokslas ir praktika padėjo įveikti daugelį tam metui būdingų ydų, ir viena iš jų neabejotinai buvo palyginti didelis motinų ir vaikų mirtingumas. Vis dėlto svarbu tai, kad motinos ir vaikai mirdavo ne nuo to, kad jie gimdydavo ir gimdavo namuose, o dėl to, kad tuo metu buvo kitokios sąlygos: mažiau maisto (ypač vargingose šeimose), daugiau sekinančio, sunkaus fizinio darbo nuo pat pirmosios dienos po gimdymo, kitokios sanitarinės sąlygos ir pan. Svarbu, kad ankstesnės sąlygos skyrėsi ne tik namuose, bet ir ligoninėse.

Prieš porą šimtmečių ir netgi praėjusio amžiaus pradžioje ligoninėse kūdikių bei motinų mirtingumas buvo didelis – jis pradėjo sparčiai mažėti tada, kai buvo sumažinta brutalių akušerinių operacijų, kuomet replėmis ar sutrupintais kūdikio kaukolės kaulais būdavo pažeidžiami moters vaginos audiniai (pvz., 1884–1886 m. Paryžiaus Larriboissere ligoninėje 33% gimdyvių sirgo karštine po instrumentinio gimdymo ir tik 2% po natūralaus gimdymo); kai buvo sumažinta kryžminės infekcijos rizika (gydytojai, prieš eidami prie gimdyvės, pradėjo nusiplauti rankas, kuriomis prieš tai buvo apžiūrinėję infekcinius ligonius ar darę skrodimą); kai buvo pradėta prižiūrėti ligoninių aplinka (įsivesti higienos standartai, nes dar XIX a. viduryje kraujas, pūliai, išmatos, besimaišančios tarp sergančiųjų per patalynę, neplautas personalo rankas, indus buvo paprasčiausia kasdienybė) ir kt.

Esama duomenų, kad tais pačiais „gūdžiais“ mirčių laikais nedidelėse bendruomenėse tradiciškai praktikuojančios pribuvėjos pasiekdavo puikų rezultatų. Pvz., Nyderlanduose 1693–1745 m. gimdymus priiminėjo tokia Catharina Schrader, tradicinė pribuvėja, kruopščiai fiksavusi kiekvieną priimtą gimdymą. Iš viso per savo gyvenimą ji dalyvavo 3017 gimdymų, iš jų 94,5% prasidėjo spontaniškai ir baigėsi normaliu gimimu, be jokių komplikacijų. Kitais atvejais, kai šiuolaikinė medicina imtųsi cezario, ji imdavosi priemonių, padėsiančių išgelbėti gyvybes. Iš visų jos priimtų gimdymų tik 4,6% baigėsi mirtimi. Palyginti: 1935 m. JAV ligoninėse motinų mirtingumas sudarė 5,9%.

Švari, patogi aplinka šiais laikais yra sukurta ne tik ligoninėse – dauguma vakariečių tokias sąlygas turi ir namuose. Pats gimdymas – tai natūralus ir paprastas žmogaus gyvenimo etapas, kuriuo iš motinos įsčių į pasaulį ateina žmogaus palikuonis. Jis nėra liga, jis pats savaime nėra jokia komplikacija, reikalaujanti medikų įsikišimo – taip nutinka tik išskirtinais atvejais, kuomet akušerinė pagalba gimdymo stacionare yra būtina.

Tam, kad gimdymo komplikacijų rizika būtų sumažinta, 37 nėštumo savaitę gydytojas įvertina moters ir vaiko sveikatos būklę ir nustato, ar ji gali gimdyti namuose. Mažos komplikacijų rizikos gimdyvei, planuotai nusprendusiai gimdyti namuose, gimdymo metu padėti atvykstančios akušerės yra savo srities profesionalės, kurios turi visas reikiamas žinias bei įgūdžius. Jos taip pat  atsiveža pirmąjai pagalbai suteikti reikalingus instrumentus ir medikamentus.

Šalyse, kur planuotai gimdyti namuose ar gimdymo centre pasirinkusioms šeimoms sudaromos sąlygos gauti akušerinę pagalbą, motinų ir vaikų mirtingumo rodikliai ženkliai nesiskiria, o kiti rodikliai byloja gimdymo ne stacionare naudai: mažiau intervencijų, mažiau nuskausminamųjų.

Visa tai tarsi tvirtina: gimdymas ne stacionare (namuose ar gimdymo centre) nėra žingsnis atgal. Tai žingsnis į priekį, kviečiantis derinti geriausias medicinos mokslo bei praktikos pasiekimus ir tradicinį požiūrį į gimdymą kaip į natūralų reiškinį, gerbiant žmogaus kūno privatumą, išlaikant artimą ryšį su gimdyve, suteikiant šeimai pagalbą pagal jos individualius poreikius.

Ar Lietuvoje galima gimdyti namuose?

Lietuvoje gimdyti namuose galima, tai nėra nelegalu. Tačiau kol kas nėra reglamentuotas kvalifikuotos pagalbos teikimas gimdyvei ne ligoninėje. Tai teisės spraga, dėl kurios medikai (akušeriai ir akušeriai ginekologai) ne gimdymo stacionare planuotai gimdyti pasirenkančioms šeimoms negali padėti pasitikti į pasaulį ateinančią naują gyvybę.
Daugumoje Vakarų Europos šalių tokia galimybė medikams sudaryta, tačiau ji neužtikrinta kai kuriuose postsovietinėse šalyse: Rusijoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Lietuvoje.

Kuo gimdymo namuose reglamentavimas būtų naudingas sveikatos priežiūros sistemai Lietuvoje?

Sudarius gydytojams akušeriams ginekologams ir akušeriams galimybę akušerines paslaugas legaliai teikti už gimdymo stacionaro ribų, išsiplėstų jų veiklos ribos. Akušeriams daugėtų galimybių gerinti savarankiškai įgyjamus profesinius įgūdžius priimti normalius natūralius gimdymus. Planuotų gimdymų ne stacionare atveju medikai geriau ir efektyviau suteiktų pagalbą tokių gimdymų rizikos atvejais: gimdymą ne gimdymo stacionare priimančio profesionalo jie iš anksto būtų įspėti apie gresiančias komplikacijas, todėl turėtų reikiamas žinias pasiruošti darbui iš anksto. Svarbu, kad teisės aktais reglamentuojant planuotus gimdymus ne gimdymo stacionare būtų aiškiai išskirstytos profesionalų ir tėvų atsakomybės, išvardytos motinos ir naujagimio būklės komplikacijos, nurodyta, kaip į jas reaguoti ir kt.

Be to, teisės aktais sudarius galimybę gydytojams akušeriams ginekologams ir akušeriams teikti akušerinę pagalbą planuotai ne stacionare gimdančioms gimdyvėms, galima būtų fiksuoti realią ne stacionare įvykstančių (planuotų ir neplanuotų) gimdymų statistiką.

Medicinos praktikai ir teoretikai įgytų galimybę gauti išsamių duomenų apie planuotai ne gimdymo stacionare vykstančius gimdymus: koks jų skaičius, kokia to skaičiaus kitimo dinamika, kokia pasirinkimo motyvacija, kokios motinos ir naujagimio rizikos bei kaip jos kinta ir pan. Šiuo metu Lietuvoje nėra nei šios srities statistikos, nei patikimų, išsamių tyrimų.

Kuo gimdymo namuose reglamentavimas būtų naudingas Lietuvos teisinei sistemai?

Šiuo metu Lietuvos teisės bazėje, palyginti su daugelio kitų ES šalių baze, esama spragos – planuotai namuose vykstantys gimdymai yra niekaip neapibrėžti. Tačiau planuoti ir neplanuoti gimdymai namuose vis tiek vyksta, ir nėra būdų juos kontroliuoti, nėra būdų legaliai užtikrinti pagalbą valstybės gyventojams ir būdų profesionalams ją suteikti, kol to nenumato LR teisės aktai. Teisės aktais numačius planuotam gimdymui ne gimdymo stacionare besiruošainčioms šeimoms reikalingą tvarką, atitinkamai papildžius medicinines gydytojo akušerio ginekologo ir akušerio normas, situacija taptų skaidresnė ir palankesnė.