1. Kūdikio psichologija ir gimimas

(1) XIX–XX a. pr. kūdikis Vakaruose – „tabula rasa“. Nuo žmonijos ištakų iki beveik
pat šių dienų, t. y. milijonus metų, vaikai gimdavo namuose, padedant akušerei, patyrusiam
artimajam, gydytojui. Dėl įvairių mokslinių, medicininių, higieninių ir kitų priežasčių XX a. pr.
įvyko staigus pokytis: gimdymai (bent Vakarų pasaulyje) pradėjo vykti toli nuo namų ir šeimos –
ligoninėje. Gimdymo ir gimimo patirtis ligoninėje turi įtaką ne tik motinos, bet ir vaiko psichinei
sveikatai.
Psichologijos mokslas nuo pat savo ištakų XIX a. pb. daug dėmesio skyrė kūdikystei ir
ankstyvajai vaikystei ir absoliučios daugumos psichologijos krypčių atstovai pripažįsta jos įtaką
tolesniam asmenybės vystymuisi. Tačiau XIX a. idėja apie „tuščias“ kūdikių smegenis (esą
kūdikiams dar nebūdingos žmogui įprastos juslės, todėl jie nejaučia skausmo, emocijų, negeba
atsiminti, interpretuoti ir kt.) buvo persmelkusi XX a. pr. akušeriją. To meto stacionaruose gimę
vaikai atsidurdavo jiems svetimoje technologizuotoje aplinkoje: per triukšmingoje, per šviesioje,
per erdvioje. Vaikų priežiūra buvo organizuojama techniškai, bet agresyviai, nekreipiant dėmesio
į suteikiamą skausmą, vaikai laikomi izoliuoti nuo mamų, įvestos maitinimo (dažnai – dirbtiniu
kūdikių maistu iš buteliuko), poilsio ir kitos normos. Tiek gimdymai, tiek vaiko priežūra tapo
labiau dehumanizuoti ir universalizuoti.
(2) Gimdymo patirtis lemia tolesnę asmenybės raidą: XX a. pr.–XX a. pb.
psichologijos tyrinėjimai. XX a. pr. psichoterapeutai pradėjo įvardinti, kad gimimas žmogui
gali būti trauminis patyrimas. Psichoanalitikas Sigmundas Freudas gimimą aptarė kaip galimą
liguistų nerimo simptomų priežastį; tačiau ši idėja jam atrodė nesuderinama su jo paties
įsitikinimų, kad naujagimio smegenys gimties metu yra visiškai nebrandžios, todėl toliau ji
nebuvo plėtota. Austrų psichoanalitikas ir S. Freudo mokinys Otto Rankas buvo įsitikinęs
gimimo traumos realumu. Jis sukūrė psichoanalizės kryptį, tiesiogiai analizavusią gimimą (The
Trauma of Birth, 1924) bei jo įtaką visiems tolesniems savarankiškiems žmogaus žingsniams,
asmenybės raidai ir požiūriui.
Antroje amžiaus pusėje, vystantis psichologijos mokslui, gimimo patirtis buvo vis labiau
tyrinėjama. Tarp psichologų ir psichiatrų, kurių terapijoje centrinę vietą užima gimimo trauma,
būtų: Arthuras Janovas ( The New Primal Scream, 1991), Stanislavas Grofas (The Holotropic
Mind, 1992), Lynda Share (If Someone Speaks, It Gets Lighter: Dreams and the Reconstruction
of Infant Trauma, 1994).
XX a. pb. psichologija į kūdikį žvelgia gerokai humaniškiau, pripažįsta jį kaip gebantį
jausti savarankiškai ir kurti savo santykį su pasauliu. Atsiranda ir sustiprėja perinatalinės ir
prenatalinės psichologijos kryptys , kurių tikslas – ne gimimo traumų terapija , o tokių traumų
prevencija: kaip kurti tėvų ir vaiko santykį nėštumo metu , vengti streso gimdymo metu ir iš karto
po gimimo , kad būtų išvengta traumuojančių potyrių . Visuomenės dėmesys į prenatalines patirtis
atkreiptas 1981 m. išleista psichiatro, Prenatalinės ir perinatalinės psichologijos ir sveikatos
asociacijos įkūrėjo Thomaso R. Verny knyga „Negimusio vaiko paslaptingas gyvenimas“ (The
Secret Life of the Unborn Child), kur akcentuojama, kaip svarbu gimstančiam kūdikiui suteikti
šiltą, ramią, žmogišką aplinką, nes žmogus jaučia, kaip jis gimsta. Prenatalinės atminties
egzistavimas moksliniais tyrimais įrodytas 1988 m. (David Barnes Chamberlain, Babies
Remember Birth).
(3) Naujausi tyrinėjimai patvirtina gimimo patirties reikšmę. 2004 m. mokslų daktarė
Wendy Anne McCarty, prenatalinės ir perinatalinės psichologijos magistrantūros studijų įkūrėja,
apžvelgė per pastaruosius dešimtmečius atliktus klinikinius tyrimus ir vyraujančius ankstyvojo
vystymosi psichologinius modelius (Welcoming Consciousness: Supporting Babies’ Wholeness
from the Beginning of Life, An Integrated Model of Early Development ). Ji patvirtino , kad
ankstyviausios individo patirtys formuoja jo savęs pajautimą , gebėjimą bendrauti su kitais ,
atsparumą įvairioms gyvenimo situacijoms .

2. Motinos psichologija ir gimdymas
(1) Gimdymo stacionare metu moteris gali išgyventi daugiau streso. Psichiatras
Thomasas R. Verny pateikia tokius gimdyvės susidūrimo su medicinos sistema padarinius (The
Psycho-Technology of Pregnancy and Labor, 1986), susijusius su neigiama jos būsena , kuri turi
įtakos tiek motinos , tiek vaiko savijautai :
(i) moteris atsiduria nepažįstamoje aplinkoje ir turi laikytis nepažįstamų žmonių
jai primestų taisyklių;
(ii) specialistai čia yra ligoninės personalas, o ne gimdyvė, todėl ji gali jaustis lyg
kiti apie jos kūną išmanytų daugiau nei ji pati;
(iii) personalas su moters kūnu elgiasi lyg su nuosavybe ir kaip tinkamas atlieka
įvairias procedūras;
(iv) moters asmeninė erdvė pažeidžiama dėl nuolatinių patikrinimų, personalo,
residentų ir studentų srauto.
Kad ir kur vyktų gimdymas, gimdyvė susiduria su fiziniais ir psichologiniais streso
veiksniais, tačiau jų kiekis ir poveikis skiriasi priklausomai nuo aplinkos, gimdymo patirties ir
kitų aplinkybių. Vienas iš tokių stresą keliančių veiksnių vadinamas „stebėtojų žlugdančiu
poveikiu“ (A. Suslavičius, 1998) – tai reiškia, kad svetimų žmonių fizinis dalyvavimas iš tiesų
gali trikdyti moterį , nes gimdymas yra intymus procesas . Kiti patirto streso padariniai taip pat
gali būti: moterų patiriama depersonalizacija; pirmo kontakto su naujagimiu metu išgyvenama
neviltis ir kaltė , užuot jautus meilę ir prieraišumą; nekontroliuojama baimė ir beviltiškumo
jausmas; taip pat vidinė transformacija gimdymo metu ir didelis emocinis krūvis (Apter, 1993,
cit. pg. P.Nicolson, 1998).
(2) Planuotas gimdymas namuose gali būti psichologiškai palanki alternatyva. Kodėl
moterys renkasi planuotą gimdymą namuose ar ne gimdymo stacionare? Štai keleto atliktų
tyrimų apžvalga:
S. McKey (1991) teigia, kad tinkamas pagalbininkų ryšys su gimdyve stiprina moters
įveiką ir kontrolės jausmą . Ji pabrėžia, kad palaikyti ryšį su gimdyve reiškia: būti arti, palaikyti
akių kontaktą, patenkinti fizines ir psichologines gimdyvės reikmes, informuoti ją. Ji kalba apie
žmogiškumo aspektą, teigdama, kad, gimdymui tapus „biologiškai saugiu“, teikiant gimdyvei
pagalbą, beveik nebeliko žmogiškųjų ryšių. Tai reiškia, kad medicinos technikai bei
procedūroms neretai skiriama daugiau dėmesio nei pačiai gimdyvei, ir tai gali moteriai ir jos
artimisiems kelti baimę bei nerimą. Šį santykių aspektą ji vadina „sudaiktinimu, kai į žmones
žiūrima kaip į objektus, su kuriais atliekami veiksmai, užuot žiūrėjus į juos kaip į subjektus,
kuriems turi būti atliekami veiksmai“. [1]
J. Kroger (1992) teigia, kad tarp dažniausiai moterų išvardinamų priežasčių minima
intymi namų aplinka ir noras išvengti intervencijos.
B. Harper (1994) teigia, kad pasirinkimas svarstomas ne tarp ligoninės ir namų, ne tarp
akušerės ir gydytojo, o tarp kontrolės ir atsakomybės . Šiais laikais kultūrinė gimdymo
perspektyva daugiausia priklauso nuo to, kas lemia gimdymo patyrimą. Moteris ateina į gimtį ne
tik su savo individualia kūno struktūra ir fiziologija – ji ateina iš tam tikros šeimos, su
individualia emocine patirtimi, vertybėmis ir poreikiais, lūkesčiais ir nuostatomis. Ir visa tai jai
padeda arba trukdo.
J. Davies, E. Hey ir kt. (1996) planuotų gimdymų namuose panoraminio regioninio
tyrimo išvada yra ta, kad gimdymas namuose labiausiai vertinamas dėl šeimyninės aplinkos .
Tarp svarbiausių priežasčių, nulėmusių jų pasirinkimą, moterys nurodė, kad žinomoje aplinkoje
jautėsi labiau save kontroliuojančios ir labiau atsipalaidavusios.
E. R. Fowles (1998) tyrė, kokie dalykai, praėjus dviem mėnesiams po gimdymo,
gimdyves vis dar neramina. Tyrimo rezultatai parodė, kad teigiamas moterų gimdymo patyrimas
susijęs su tais žmonėmis, kurie padėjo gimdymo metu, ir gimdymo aplinka, o neigiamas
patyrimas susijęs su skausmu, neigiamais jausmais medikų atžvilgiu, maža savikontrole ir žinių
stygiumi.
D. M. Fraser (1999) akušerinės pagalbos gimdyvei suvokimo tyrimas parodė, kad, be
asmeninių medikų savybių, individualios priežiūros ir medikų kompetencijos, pasitikėjimu
pagrįstas santykis su akušere moterimi yra esminis veiksnys , padedantis gimdyvėms gimdymo
metu.
Bandydami atskirti išorinę kontrolę ir vidinę gimdyvės savikontrolę gimdymo metu, J.
M.Green ir H. A. Baston (2003) domėjosi, kaip išreikštas buvo kontrolės jausmas. Paaiškėjo,
kad moterys, pačios kontroliuojančios padėtį, jautėsi geriau, kai personalo kontrolė ribojosi
rūpesčiu dėl jų komforto , kai jos jautėsi gydomos pagarbiai ir atsižvelgiant į jų individualius
poreikius.

3. Išvada
Pastarųjų dešimtmečių psichologijos mokslo tyrimai patvirtina, kad gimdymo patirtis turi
įtaką tolesnei ir vaiko , ir motinos psichinei sveikatai , todėl itin svarbu, kad ši patirtis būtų kuo
geresnė. XIX a. pb.–XX a. pr. gimdymus visuotinai perkeliant į gimdymo stacionarus, kaip
prioritetas buvo iškeltas fizinis motinos ir vaiko saugumas, neįvertinus psichologinių, emocinių
tokio pokyčio padarinių. Nuo amžiaus vidurio gimdymams beveik visiškai persikėlus į sveikatos
priežiūros įstaigų stacionarus, moterys ėmė prarasti gimdymo proceso žinias, pasitikėjimą savo
kūnu, pakito ir jų santykis su gimdymu bei gimimu. Šios problemos buvo ir tebėra sunkiai
pripažįstamos, o nėštumas ir gimdymas technologizuotame pasaulyje vis dažniau traktuojamas
kaip liga, o ne kaip natūrali sveikos moters būsena.
Tačiau mokslui žengiant toliau, akivazdu, kad alternatyvos yra būtinos , norint išvengti
streso sukeltų gimdymo metu ar vėliau kylančių padarinių: baimės , nerimo , kaltės ir kt .
Gimdyvių apklausos taip pat rodo , kad , be ryškaus poreikio gimdyti psichologiškai saugioje ,
intymioje aplinkoje (kokia daliai žmonių ir yra namai) , jaučiama būtinybė užmegzti patikimą
ryšį su gimdant padedančiu specialistu ar kitu pagalbininku .

Literatūra
1. World Health Organization. Making pregnancy safer: the role of the skilled attendant: a joint
statement. 2004.
2. The Encyclopedia of Childbearing. Ed. by K. Rothman. New York, 1994
3. W.M. The Psychology of Women. Harcourt Brace Jovanovich Publishers, 1993
4. Borg P.C. Preparation for Conscious Conception, Pregnancy and Birth: A Holistic Aproach.
Pre- and Peri-Natal Psychology, 1(2), 1986
5. O. Rank, The Trauma of Birth, 1924
6. Verny R.Th. The Psycho-Technology of Pregnancy and Labor // Pre- and Peri-Natal
Psychology, 1(1), 1986
7. T. Verny, The Secret Life of the Unborn Child, 1981
8. S. Grof, Beyond the Brain: Birth, Death and Transcendence in Psychotherapy, 1986
9. Chamberlain, Babies Remember Birth, 1988; 3rd edition (The Mind of Your Newborn Baby)
10. W. McCarty, Welcoming Consciousness: Supporting Babies Wholeness from the Beginning
of Life–An Integrated Model of Early Development, 2004
11. McKay S. Shared Power: The Essence of Humanized Childbirdh // Pre- and Peri-Natal
Psychology, 5(4), 1991
1. Davis-Floyd R. Hospital Birth Routines as Rituals: Societys Messages to American Woman //
Pre- and Peri-Natal Psychology, 1(4), 1987
2. Suslavičius A. Socialinė psichologija. Vilnius, 1998
3. Nicolson P. Postnatal Depression. London and New York, 1998