(1) Žmogaus teises ir laisves saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija. Demokratinės teisinės valstybės vienas iš svarbiausių uždavinių – ginti ir saugoti žmogaus teises ir laisves. Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja vadovautis žmogaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones, jokiu būdu šių teisių ir laisvių nepažeisti ir neleisti, kad jas pažeistų kiti. (Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucija;
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.)

(2) Sprendimų priėmimo laisvę gina LR Konstitucija. Žmogus turi teisę apsispręsti. Sprendimų priėmimo laisvės prielaida yra žmogaus laisvės neliečiamybė. LR Konstitucijos 20 straipsnyje nustatyta „žmogaus laisvė neliečiama“. Tai sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. (Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucija)

(3a) Teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę gina LR Konstitucija. Galimybė apsispręsti, kur ir kaip gimdyti, be kita ko, yra susijusi su asmens teise į privatumą. LR Konstitucijos 22 straipsnyje inter alia nustatyta „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“. Asmens teisė į privatumą apima šeimos ir namų gyvenimą; privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (Žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas)

(3b) Teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 8 straipsnyje inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) 2010 m. gruodžio 14 d. sprendime Ternovszky prieš Vengriją [1], aiškindamas Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje („Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“) įtvirtintą privataus gyvenimo sampratą, pažymėjo, kad „privatus gyvenimas“ yra plati sąvoka, apimanti inter alia individo fizinio ir socialinio tapatumo aspektus, įskaitant asmens autonomiją, asmens vystimąsi, teisę kurti ir plėtoti santykius su kitais žmonėmis ir išoriniu pasauliu (žr. Pretty prieš Jungtinę Karalystę). Ji apima ir teisę į tai, kad būtų gerbiami abu sprendimai tapti ir netapti tėvu (žr. Evans prieš Jungtinę Karalystę). Laisvės samprata suponuoja tam tikrus pasirinkimus ir jų įgyvendinimą. Asmens autonomija – fundamentalus principas, kurio pagrindu aiškinamos 8 straipsnyje įtvirtintos garantijos (cf. Pretty, loc. Cit.). Todėl apsisprendimo teisė tapti ar netapti tėvu apima ir teisę pasirinkti aplinkybes, kaip tapti tėvu. EŽTT yra įsitikinęs, kad gimdymo aplinkybės neginčijamai yra privataus gyvenimo dalis ir joms taikomos privataus gyvenimo nuostatos. Paminėtina, kad šiame sprendime EŽTT konstatavo, jog pasirinkimas gimdyti namuose įprastai lemia sveikatos priežiūros specialistų į(si)traukimą. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį specialistai negali teikti reikiamos pagalbos gimdyvei, pažeidžiama būsimos mamos teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Šioje byloje buvo pripažinta, kad pareiškėja nebuvo laisva įgyvendinti savo teisės gimdyti namie. Atitinkamai buvo pripažinta, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis.

(4) Teisę į medicininių paslaugų prieinamumą numato LR Konstitucija.  LR Konstitucijos 53 straipsnyje inter alia įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai), taip pat, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).