Todėl kad į praeitį grįžti neįmanoma;) Galima tik įvertinti ją, pasimokyti iš klaidų, perimti tai, kas buvo geriausia, ir drąsiai žengti į priekį.

***

Kad gimdyti ne stacionare (dažniausiai – namuose) reiškia grįžti į tuos laikus, kai moterys gimdydavo tvartuose, pirtyse, laukuose, yra vienas iš dažniausiai prieš gimdymą ne stacionare pasitelkiamų argumentų. Kam grįžti atgal, kai moterys ir kūdikiai mirdavo dėl gimdymo namuose, – retoriškai klausiama, – kai mes galime rinktis sveikatos priežiūros įstaigose siūlomas moderniausias šiuolaikines technologijas saugumui ir sveikatai užtikrinti?

Iš tiesų šiuolaikinis planuotas gimdymas ne stacionare jokiu būdu negali būti lyginamas su gimdymu namuose prieš kelis šimtus metų. Medicinos mokslas ir praktika padėjo įveikti daugelį tam metui būdingų ydų, ir viena iš jų neabejotinai buvo palyginti didelis motinų ir vaikų mirtingumas. Vis dėlto svarbu tai, kad motinos ir vaikai mirdavo ne nuo to, kad jie gimdydavo ir gimdavo namuose, o dėl to, kad tuo metu buvo kitokios sąlygos: mažiau maisto (ypač vargingose šeimose), daugiau sekinančio, sunkaus fizinio darbo nuo pat pirmosios dienos po gimdymo, kitokios sanitarinės sąlygos ir pan. Svarbu, kad ankstesnės sąlygos skyrėsi ne tik namuose, bet ir ligoninėse.

Prieš porą šimtmečių ir netgi praėjusio amžiaus pradžioje ligoninėse kūdikių bei motinų mirtingumas buvo didelis – jis pradėjo sparčiai mažėti tada, kai buvo sumažinta brutalių akušerinių operacijų, kuomet replėmis ar sutrupintais kūdikio kaukolės kaulais būdavo pažeidžiami moters vaginos audiniai (pvz., 1884–1886 m. Paryžiaus Larriboissere ligoninėje 33% gimdyvių sirgo karštine po instrumentinio gimdymo ir tik 2% po natūralaus gimdymo); kai buvo sumažinta kryžminės infekcijos rizika (gydytojai, prieš eidami prie gimdyvės, pradėjo nusiplauti rankas, kuriomis prieš tai buvo apžiūrinėję infekcinius ligonius ar darę skrodimą); kai buvo pradėta prižiūrėti ligoninių aplinka (įsivesti higienos standartai, nes dar XIX a. viduryje kraujas, pūliai, išmatos, besimaišančios tarp sergančiųjų per patalynę, neplautas personalo rankas, indus buvo paprasčiausia kasdienybė) ir kt.

Esama duomenų, kad tais pačiais „gūdžiais“ mirčių laikais nedidelėse bendruomenėse tradiciškai praktikuojančios pribuvėjos pasiekdavo puikų rezultatų. Pvz., Nyderlanduose 1693–1745 m. gimdymus priiminėjo tokia Catharina Schrader, tradicinė pribuvėja, kruopščiai fiksavusi kiekvieną priimtą gimdymą. Iš viso per savo gyvenimą ji dalyvavo 3017 gimdymų, iš jų 94,5% prasidėjo spontaniškai ir baigėsi normaliu gimimu, be jokių komplikacijų. Kitais atvejais, kai šiuolaikinė medicina imtųsi cezario, ji imdavosi priemonių, padėsiančių išgelbėti gyvybes. Iš visų jos priimtų gimdymų tik 4,6% baigėsi mirtimi. Palyginti: 1935 m. JAV ligoninėse motinų mirtingumas sudarė 5,9%.

Švari, patogi aplinka šiais laikais yra sukurta ne tik ligoninėse – dauguma vakariečių tokias sąlygas turi ir namuose. Pats gimdymas – tai natūralus ir paprastas žmogaus gyvenimo etapas, kuriuo iš motinos įsčių į pasaulį ateina žmogaus palikuonis. Jis nėra liga, jis pats savaime nėra jokia komplikacija, reikalaujanti medikų įsikišimo – taip nutinka tik išskirtinais atvejais, kuomet akušerinė pagalba gimdymo stacionare yra būtina.

Tam, kad gimdymo komplikacijų rizika būtų sumažinta, 37 nėštumo savaitę gydytojas įvertina moters ir vaiko sveikatos būklę ir nustato, ar ji gali gimdyti namuose. Mažos komplikacijų rizikos gimdyvei, planuotai nusprendusiai gimdyti namuose, gimdymo metu padėti atvykstančios akušerės yra savo srities profesionalės, kurios turi visas reikiamas žinias bei įgūdžius. Jos taip pat  atsiveža pirmąjai pagalbai suteikti reikalingus instrumentus ir medikamentus.

Šalyse, kur planuotai gimdyti namuose ar gimdymo centre pasirinkusioms šeimoms sudaromos sąlygos gauti akušerinę pagalbą, motinų ir vaikų mirtingumo rodikliai ženkliai nesiskiria, o kiti rodikliai byloja gimdymo ne stacionare naudai: mažiau intervencijų, mažiau nuskausminamųjų.

Visa tai tarsi tvirtina: gimdymas ne stacionare (namuose ar gimdymo centre) nėra žingsnis atgal. Tai žingsnis į priekį, kviečiantis derinti geriausias medicinos mokslo bei praktikos pasiekimus ir tradicinį požiūrį į gimdymą kaip į natūralų reiškinį, gerbiant žmogaus kūno privatumą, išlaikant artimą ryšį su gimdyve, suteikiant šeimai pagalbą pagal jos individualius poreikius.

Posted in: DUK